Karusia, pas mumis gal du metus tęsėsi toks bendravimas, kol pagaliau suprato kas čia bosas. Dabar telikus kraupiai nelaiminga veido išraiška kai kažkas vyksta ne pagal jį. Elementarus "būk gerutis, pasidėk kuprinę į vietą" baigdavosi skandalu namie ir pasidėdavo tik po audros, gerokai nurimus, maždaug pasidedu tada kai man reikia, o ne kai tu sugalvoji, kad pats eidamas už jos kliūna ir nosį nusibalnoja ne rodiklis

Apie kritika suvis tyliu, net kai ją išsakydavau tokiu tonu kuriuo kitus vaikus giriu reakcija būdavo labai neadekvati, manau kiekvieną "tavo raštas labai gražus, tik gal didesnėm raidelėm rašyk, nes neįžiūriu" "kaip gerai, kad rūbus spinton susidėjai, tik jei sulankstytum jie nesilamdytu" "negali eit miegotio neišsivalęs dantų" jis girdėdavo "aš tavęs nemyliu, tu man nereikalingos ir per tave vien problemos"

Kažkaip labai jautriai priimdavo viską, net kai duodavau velnių visiems trims didčkiams (tarkim, prašiau neleistu purvino šuns namo, o radau jį ten) bio reguodavo "ups prisidirbom", o jis "manęs niekas nemyli"
Gal jie ten prisisvaigsta vn, va atsiras mamytė, mylės mane besalygiškai, niekada nebars, kaip kitų mamos, viską gausiu, darysiu ką noriu.... Taisyklės priimamos tik tada kai jas sakau ne aš, nes kitaip kovoja su jom (gal ne su jom, o su tuo, kad jei mylėčiau leisčiau viską

)
Bet mes tai jau išaugom

Dabar liko tik man išmokti nereguoti į jo išsišokimus (paprasčiausius paaugliškus, kurių tiek pat bio pažeria) skausmingiau nei į kitų vaikų. Va šito, aš , nors ir kokia protinga ir apsišvietusi psichologijoj esu

neįkertu niekaip, kodėl kitų vaikų suraukti snukučiai negraužia širdies, o kai susiraukia Jis, rodos sproginėja viskas viduje, susimaišo ir gailestis ir pyktis ir erzelis kažkoks

Nerodau to, bet jaučiu laabai stipriai.... Pasamoningas "dabar tu turi šeimą, tu saugus ir niekas tavęs nebeskriaus"

Aš kažkoks gerai neatlikto darbo graužatis-va ir pas mane jis nelaimingas