Sveikos mamytės!
skaitau, ir tiesą sakant džiaugiuosi, kad ne mes vienį taip vargstam. Dieve, kokia problema! Aš taip pavargau.
Grižtu po darbo namo, vos įeinu pro duris prasideda "eeeeeeeeeeee, iiiiiiiiiiiiiii"
pats nežino , ko nori. aš su juo atsisėdu žaisti, jam viskas neįdomu, kažkas nesigauna piksta.
kažkurią dieną grižtu iš darbi ir kaip visada pasilenkiu pabučiuoti, o jis kaip trenkia man per vaidą (ir gan stipriai), tik pamatė mano žvilgsnį ir čia pat caca mama daro - gaili tipo. ir ką daryti?
kaip galima nekreipti dėmesio, pvz kai tempia už kelnių ir pan.
taip svajoju grįžti namo, ramiai pasedėti ar pagulėti, nors ir žaidžiant su juo...
Kartais irgi labai norisi suduoti per užpakalį, bet aš prieš tokį auklėjimą. į pakeltą toną jau net nereaguoja, priprato matyt.
Tai vakar su vyru nusprendėm, kad imsim ji švelnumu,kaip sakoma, viskas grįžta bumerngu.. mėnesį du bus sunku, o po to gal jis supras, kad negerai elgesi...
dabar vakarais eina pasivaiksčioti ar po parduotuves, ar pas draugus į svečius, tada jis labai geras berniukas...
aš galvoju, gal per daug mes ji mylim ir jis tą jaučia? bet ką reiškia per duag? tai kiek reikia tą švelnumą rodyti?
kur ir ką negeria darome nesuprantam?
man jau visi gydytojai sako jums antro vaiko reikia jis turės su kuo žaisti, jūsų dėmėsį dalinti. bet paskaitau jūsų nuomones - ne velnio!
tuo labiau mes dar ne planuojam
paraše negalima turėti skelbimų!