Maniškė irgi didžiausias ožiukas. Bet aš su tuo kovoju pastoviai. Kai pradeda rėkti,ir matau,kad iš pykčio,tuomet visiškai ignoruoju. Jeigu tai nepadeda,o rėkimas tampa dar didesnis,tuomet paimu už rankos ir nuvedu į kambarį. Uždarau duris,bet neužrakinu. Ji ten parėkia ir vėl atbėga pas mane pikta piktutė. Tada aš klausiu : ar nori į kambariuką? Jeigu ji vis dar klykia ,paimu ir vėl vedu. Būna,kad po 10 kartų.Kažkuriuo metu ji nurimsta ir pasako,kad nenori į kambariuką. Tuomet prisiglaudžiam ir vėl viskas gerai.
O šiandien neleidau jai pilstyt cukraus iš cukrinės. Tai vėl kilo toks triukšmas

Nuvedžiau į kambarį (jis toks didelis ir aš niekada negesinu šviesos,jeigu tai įvyksta vakare),o ji brink ir atsigulė. Ir dar ne taip sau nukrito,o atsisėdo,apžiūrėjo kur čia geriau galvą pasidėjus

Nu ir daužo kojomis grindis. Aš nusijuokiau ir išėjau. Girdžiu rėkia : mama ateik čia. Neinu. Matau atbėga visa piktutė ima man už rankos ir veda į kambarį. Nuveda,paleidžia ranką ir vėl gulasi ir klykia.

Vaizdelis... Aš vėl išeinu pasijuokus. Dar trejatą kartų pasikartojo,o po to ji nusprendė,kad nevertas tas cukrus tiek pastangų.
Ypač tokios isterijos jai prasideda po vizito pas mano tėvus. Matomai ten pildomos visos jos užgaidos ir norai

Nu o man tenka visas pasekmes atlaikyti. Viliuosi kuo toliau,tuo lengviau bus. Stengiuosi nepasiduoti,nors vyrui jau yra nusibodę vedžioti ją į kambariuką. Mes net pasiskirstom,kad vesim paeiliui