QUOTE(Anndora @ 2011 01 22, 16:46)
Kokia jus teise turite smerkti tas, kurioms tai gyvenime yra teke patirti. As nekalbu apie tai kai einama daryti 10-ojo aborto. Bet kas yra tai patyre, tai supras. Kiek reikia kovoti su savim ir rinkti pliusus ir minusus, pasiryzti tam. Iki paskutines minutes esi drebancia sirdimi ir suvoki savo veiksmus. Tai tikrai ne snargliuko istraukimas. Is kur jus tai istraukete? Tai labai sunkus sprendimas, jausmu maisalyne. Kai apsiverki pries gydytoja, nors uz sienos laukia "mylintis" vyras. Kai iseini tuscia, bet zinai, kad kitaip pasielgti negalejai. Moraliai gal jos nesiskiria nuo tu moteru, kurios vaikus meto i siukslynus, bet mintyse gal yra lengviau kai dar negali uzciuopti to vaikelio, pajusti, susigyventi su juo. Ir nemanau, kad pagimdzius jis butu maziau mylimas ar paliktas, tiesiog tam neleidziama ivykti, neleidziama jausmams gimti. ir visada tas nutrauktas nestumas lieka atmintyje, kartais iskyla i pavirsiu sunkesniu momentu. Vat tokiose panasiose temose skaitineji ir bandai ieskoti sau pateisinimo, bet zinai, kad jo nerasi....
Nemanau, kad cia vieta ieskoti sau pateisinimo. Cia jau pats sau esi teiseju. As pries abortus ir nebijau to pasakyti, nors kaip sakoma nespjauk i sulini. Galvoju, kad jei taip kada buciau padariusi, nenustociau mastyti, koks tas vaikas butu buves, ka jis butu pasiekes ir panasiai...Manau, kad jaucianciam zmogui sunkus toks sprendimas, ypac kai jau turi vaiku ir jie tau suteikia dziaugsma...nors buna visokiu akimirku, bet vis tiek tai daugiau dziaugsmas nei liudesys...Drauge maste apie aborsta, nepasidare, na, tas vaikas superinis, lyg butu zonojes, kad taip buvo svarstyta, uzjauciantis, svelnus, paguodziantis. Gal tai tik vienas mano aplinkoje pavyzdys, kitu nezinau.