Mūsų kūryba rašančiųjų kampelis

Sveikos visos.Štai nauja temutė kur galėsime visos sudėti ką rašome: eilėraščius, romanus ar dar ka.Maloniai kviečiu jungtis

Papildyta:
Štai mano kūryba. Pradėjau rašyti įkvėpta Stephany Meyer kūrybos.
Trumpa kūrinio santrauka.
tai romanas apie meile, apie begaline ir didžiule meile del kurios mergina ryžtasi bet kam. Netiketas susidurimas jaunos moters su nepažystamuoju tamsiame skersgatvyje jos gyvenima apverčia aukštyn kojom. Jie isimyli nors tai labai pavojinga. Jis sielu medžiotojas dirbantis pačiam velniui ir vardan to kad šietonas gražintu siela mylimajam ji ryžtasi šietono pasiulymui. Jai ji per 7 dienas pereis 7 pragaro ratus šietonas gražins siela mylimajam.


Įsukau į tamsų skersgatvį. Buvo truputėlį nejauku. Dienos metu buvau ėjusi čia šimtus kartų, bet naktį ne. Tamsoje jis atrodė visai kitaip: siauras, baugus, kaip koks tunelis. Jis gaubė tamsa, tik šviesa prasiskverbianti pro namų tarpus kartkartėm mesdavo šviesos juostą man po kojomis, ar apšviesta didmiesčio dangus atsispindėdavo balutėse susikaupusiose nuo lietaus ant akmenimis grįsto keliuko. Parduotuvių vitrinose nebedegė šviesos, durys buvo užrakintos, tik ryškiai švietė įvairiausios iškabos viliodamos akį. Kartkartėm pūsteldavo šaltokas vėjas į priekį nešdamas nukritusius medžių lapus, kurie skriedami atsitrenkdavo man į kojas. Nuo kiekvieno vėjo gūsio susigūždavau ir pasitaisydavau palto apykaklę, manydama jog taip bus šilčiau. Nors buvo beveik pats didmiesčio centras, skersgatvis buvo tuščias, nei gyvos dvasios. Nuo tos minties, jog aš čia vienui viena pasidarė baugu. Paspartinau žingsnį norėdama kuo greičiau išeiti į apšviestą gatvę, kur bus jaukiau.
Beskubant apėmė toks jausmas, jog mane kažkas stebi. Akimirką sustingau. Atsitokėjusi ir suvokusi, jog dabar ne metas stovinėti pradėjau eiti, bet dar greičiau nei prieš tai. Dėbtelėjus atgal pamačiau juodą siluetą pėdinantį man iš paskos. Jis buvo gal už kokių keturių metrų, bet kadangi buvo tamsu jo veido negalėjau įžiūrėti. Galutinai supratusi, jog tai geruoju gali ir nesibaigti dar labiau paspartinau žingsnį. O mintyse sukosi tik viena mintis- „greičiau į šviesą, greičiau“. Dabar jau ėjau nesigręžiodama. Bijojau atsigręžti ir pamatyti, jog jis visai šalia. Nuo tos minties kūnu nubėgo šiurpas. „- Kada gi pasibaigs tas skersgatvis?“ - mintyse paklausiau savęs.
Į skersgatvį įsuko automobilis. Turėjau stabtelti ir pasitraukti, kad jis važiuodamas per balą manęs neaptaškytų. Stabtelėjau. Automobilis pravažiavo. Žengiau žingsnį ir pajutau kaip kažkas paliečia mano ranką. Krūptelėjau, truktelėjau ranką ling savęs ir apsisukusi ant vienos kojos atsisukau atgal. Mano lūpos prasivėrė norėdamos sušukti, bet negalėjo tarytum kas būtų atėmę balsą.
Priešais save pamačiau vyrą. Jis buvo truputį už mane aukštesnis,juodos plaukų sruogos krito ant veido. Jo akys buvo įsistebeiliją į mane. Jose atsispindėjo kone viskas:ir susižavėjimas ir skausmas, ir liūdesys ir begalė kitų jausmų kurių ta akimirką negalejau įžiūrėi.Dabar aš jį galėjau apžiūrėti gerai, nes jis buvo taip arti manęs, jog jaučiau jo kvėpavimą. Visa baimė kažkur dingo. Aplink nemačiau nieko, nejaučiau nei vėjo šaltų gūsių visiškai nieko. Mačiau tik jį ir regis daugiau nieko tą akimirką man nereikėjo. Širdis daužėsi kaip pašėlus., bet ne iš baimės. Nežinau kiek laiko mes taip stovėjome, tik staiga, jis pasilenkė dar arčiau manęs, tarytum norėdamas užuosti mano kvepalus, sugriebė man rankas ir priglaudęs sau prie krūtinės patyliukais sušnabždėjo:
-Vivi la regina del mio coure.
Tai pasakęs jis dar keletą sekundžių ilgesingai pažiūrėjo į mane, tuomet paleido mano ranką ir mikliai apsisukęs dingo tamsiame skersgatvyje. Viskas įvyko taip greitai , kad aš net nespėjau susigaudyti.
Pūstelėjo šaltas vėjo gūsis pakeldamas mano plaukus ir užmesdamas juos man ant veido. Lengvu rankos mostu nubraukiau plaukus nuo veido. Keli šalti lietaus lašai nukrito ant skruostų. Tai mane išbudino. Apsisukau ir pradėjau eiti.


čia pati radžia parašykit tik atvirai gal visai kokia nesamonę aš čia rašau kurios nė neverta rašyti toliau

Šaunu, kad įkūrei temelę Jau minėjau Twilight temoje keletą nežymių klaidelių tavo tekstuke, bet pati idėja ir pati istorija tikrai gražiai prašyta, šaunuolė!

Aš pradžiai pasidalinsiu mažiuku prozos gabaliuku, tikiuosi nepatingėsit paskaityti Šiaip rašau nuo vaikystės, dažniausiai ilgos apimties kūrinius (romanus/apysakas), tačiau kaskart skaitydama vis randu dar ką pataisyti, patobulinti, tad kol kas įdedu štai tokį trumputį rašinuką. Tai sapno atpasakojimas (pagražintas šiek tiek).

Mano mielas žmogus

Mano kojos tabalavo nuleistos nuo dviaukštės lovos krašto ilgo kambario gale. Čia pasieniais stovėjo dar penkios tokios lovos – ant jų pilna besišnekančių, besijuokiančių žmonių, nuo kurių jaučiausi toli kaip nuo Mėnulio.
Kažkas kas keletą minučių vis prisiliesdavo popieriaus lapų kraštu prie mano basų pėdų, o aš vis atitraukdavau jas, nusipurtydama nuo malonaus sukutenimo. Gal po penkių tokių prisilietimų pasilenkiau per lovos kraštą – mano palaidi susivėlę plaukai nusviro žemyn ir atrodė daug ilgesni nei iš tiesų buvo.
Mano mielas žmogus švelniu šviesių akių žvilgsniu žiūrėjo į mane, o aš – į jį. Rankose laikė šūsnį popieriaus lapų – ruošėsi egzaminui.
– Užlipk pas mane, – tyliai sušnibždėjau, gėrėdamasi jo nuostabiu šviesiu veidu apačioje.
– Ne... – atsakė jis ir sukaustė žvilgsnį į savo lapus.
– Tada aš nulipsiu, – pasakiau ryžtingai, bet taip pat tyliai.
Jis neprieštaravo, aš nulipau kopėtėlėmis tiesiai į jo lovą – nė nepadėjusi pėdų ant neabejotinai šaltų grindų. Susirangiau šalia, jo patalynėje. Iškart pajutau šilumą, kai atsidūriau taip arti mano mielo žmogaus. Mes kurį laiką tylėdami žiūrėjome vienas kitam į akis. Jis švelniai perbraukė delnu mano pirštus ir vėl susidomėjo lapais. Nežinau, kodėl, tačiau aš ėmiau ir pirštų galiukais švelniai pakutenau jo baltą nugarą – jis buvo be marškinėlių, tik su pilkom pižaminėm kelnėm. Tada jis vėl atsisuko ir jo veidą nušvietė ta fantastiškai skaidri šypsena. To aš ir siekiau – vėl išvysti šitą tobulą grožį. Nieko gražiau šioje Žemėje nebuvau mačiusi.
Švelniai jam nusišypsojau, tik lūpų kampučiais, ir vėl pakutenau. Jo balta oda buvo tokia švelni, o mano pirštais perbėgo kūno šiluma. Grožėjausi skaidria jo šypsena ir jaučiausi laiminga – sušildyta mano mielo žmogaus. Tiek nedaug tereikėjo pasijusti arti, Mėnulį palikus kabėti toli juodame danguje.

šaunuolė turi talentą

Labai šviesus ir šiltas rašinukas

Sveikos, matau susirinko čia svajoklės su savo kūrybą. Laiko labai mažai atrandu rašymui,bet mūzą mane aplanko visuomet naktį. O rytą atsikėlus ir perskaičius nekaip pasirodo Čia toks paprastas pasakojimas nepabaigtas visiškai, toks moteriškas, gal kiek banalokas, bet ai įdėsiu vis dėlto

Je t’aime PARIS
Praveriu girgždantį langą. Mano uoslė pagauna neįtikėtino kvapo rytines Baguettes . Jau grįžtant iš pasisėdėjimo pas drauges su raudonojo vyno taure ir sūrių matau kaip pluša ir ruošiasi krautuvėlių savininkai kurių kepiniai taip pažadina mūsų uoslę iš po triukšmingo vakaro. Kolkas tiek apie kepinius. Bent jau kolkas;] Sunku nepaminėti kyšančio ir tiesiog liepiančio į jį –narcizą pažvelgti Eifelio bokšto. Taip neveltui jį pavadinau narcizu. Bet užteks tyrinėti aplinką lauke, geriau pažvelkime ką nuveikus namuose. Šiandien turiu pakankamai laiko, kad suspėčiau viską ir tiesiog mėgaučiuos gyvenimu ir jo teikiamais malonumais. Na, bet skrandis nelaukia. Praveriu spintą ir viską nužvelgiu. Apsivelku paprastą maikutę su užrašu I Love Paris (taip taip žinau, kad tą mano meilę jau visi mato), džinsiukai paaukštintu liemeniu, megztukas ir lekiu į taip mano išsvaigta parduotuvyte kurios kvapas tiesiog bado akis. Išėjus į gatvę pamatau tik kelius mesje su pilnais šviežut šviežutėliais maisto krepšiais. Toks jausmas, kad mano mėgstamiausi kvapai susilieja į viena – ruduo, kepiniai, kava ir padaro visumą dėl kurios verta šį lietingą rytą lipti iš lovos. Įėjus į krautuvėlę akys raibsta nuo įvairiausių gaminių. Bulanžė jau įprato mane matyti kiekvieną rytą, tai tik tiesiog nusišypso ir paklausiau ko pageidaučiau madam. Atvykus į Paryžių vien verta jame pasilikti dėl prancūzų vyrų nepaprasto kreipimosi į moterį. Madam , madam , madam.... Aš lieku pakylėta ir prisiperku žymiai daugiau nei ruošiausi. Pilnu krepšiu grįžtu nuostabia nuotaika. Namus užlieja nepakartojamas kvapas. Pavargusi po tokios sunkios kelionės (ypač grįžimo namo) kai pro krepšį kyšojo ir tiesiog viliote viliojo baguette, kurią taip norėjau pagriebti ir niekada nebe paleisti, pagaliau galiu įsitaisyti savajam balkonėlį prie ovalaus staliuko ir tiesiog gėrėtis horizontu su traškia aukso spalvos bandele kuri man pati kaip didžiausias auksas ir prie svajoti liepiančios kavos.
Po iškilmingų pusryčių suskamba telefonas. Jau jeigu ankstų rytą skambina reiškia gero nežada. Bet.. mano didžiai nuostabai skambino draugė kuri pasiūlė pasivaikščioti. Ach norėčiau ir savąja šunytę pasiimti, bet draugė iškart perspėja kad tai ne paprastas pasivaikščiojimas, bet kultūrinis kuriame ruošiasi aplankyti fotografijos parodas, bei užsukti į kavinę. Na nežinia kur dar diena nuves. Taigi jeigu taip, tai reikia pasipuošti. Prisėdu prie kosmetinio staliuko ir negaliu eilinį kartą išsirinkti kvepalų. Gal kavos kvapo, elegantiškuosius, aštrius, saldžius...Pasimečiau. Nutarusi šiandien atrodyti paprastai, elegantiškai , bet ne prastai , pasirenku 2-ajį variantą. Šiek tiek dažų potepių, suteikimas lūpoms raudonio, papurinimas plaukų ir veidas jau paruoštas. Bet dar laukia sunkiausia dalis , per kurią turiu išsirinkti aksesuarus ir šiokį tokį rūbą. Pradėkime nuo rūbų. Dilema. Gal pasirinkti klasikines kelnes ir įdomia maikutę? O gal pieštukinis sijonas? Blogiausiu atveju džinsai!? Taip tapati istorija kiekviena diena. Bet netikėtai mano mėlynoji akyte pastebi drovų ir vos kraštelį nuostabaus juodo audinio. Pastumiu visus kitus rūbus ir... BINGO. Radau ko reikėjo. Net nežinojau, kad turiu tokią nuostabią mažą juodą suknelę. Ne per puošni, bet ir ne paprasta, tiks bet kur , kur pasaulis nuves šiandien. Įsisegu kabančius auskarus, įsispiriu į klasikinius Louboutins, paltas ir rankinė. Aš jau pasiruošusi. Prieš išeinant pažvelgiu į veidrodį. Šiandien atrodau pritrenkiančiai. Nujaučiu, kad manęs laukia puiki diena.
Judesys po judesio, klubų lingavimai , kūno kalba . Visų vyrų žvilgsniai tik į mane. Deja viskas man išeina savaime . Lyg Afroditė keriu savo kvapu visus praeinančius, lyg Kleopatra stebuklingais žodžiais nenusakomu grožiu nevalingai liepiu pažvelgti į mane. Mintyse pakartoju dar kartą- taip šiandien sėkminga diena.

W*S:* gan įdomu taip smulkiai nupasakoji. net bandelių užsimaniau. O dar geriau būtų į Paryžių

Sveikos rasytojos

Kai rasot apie meile isivaizduojat kazkoki pazistama zmogu, ar sukuriat visai nauja savo vaizduotej?

Aš tai asmeniškai susikuriu personažus. Mergina - tai aš pati save įsivaisduoju, o vaikiną susikuriu į ji sudedu visa kas gražiausia man.

Kartais mano veikejai turi prototipus realybeje, bet dazniausiai sukuriu. Ne viena jau esu sukurusi meiles istorija, tad ivairiai buna. Kartais koks nors zmogus ikvepia kurti, tada paprastai veikejas igyja panasiu i to zmogaus bruozu, bet identisku niekad nekuriu

dėkoju labai

as maniau, kad man butu sunkoka isijausti, jei sukurciau vaizduotej paveiksla, bet manau butu idomu, jei atidziai sudescius visus jo bruozus... reik gal ir man rasyt pradet

Tiesiog isijauti galvodamas apie savo jausmus, ka pats esi isgyvenes, ir savaime gaunasi, kad neesme, jog veikejas isgalvotas, bet jausmus aprasai tikrus, arba tokius, kokius nori patirti Zodziu, isijausti, bent man, yra labai lengva, as galiu taip isijausti i savo kuriamas istorijas, kad net sapnuoju ju veikejus ir siaip kiauras dienas apie juos galvoju, svarstau, kaip kas toliau vyks dievinu rasyma. noreciau skirti tam daug daugiau laiko, nei dabar skiriu