Sveikos, mamos, visoms po
Kažkokia dryžuota šiandien mano diena... Naktį susapnavau Neringą - atsibudau apsiverkusi. Nulėkiau į kapines, gėlės nenuvytę, žydi - geriau pasidarė. Grįžau namo, verdu sriubą pietums, žvilgt pro langą - vienam balkone jauna mama migdo vežimėlyje tokią mažą mažą "pupą" rožiniu kombinezonu, prisiminiau, kaip ir aš mažąją taip migdydavau - vėl į ašaras. Ne, galvoju, reik ramintis, nutariau spurgų prisivirt pagal rugsėjės receptą, prisiviriau - skonis pasakiškas, valgau ir kaifuoju. Vyras praeidamas už šono capk, sako "ooo, kokie smagūs kumpeliai"... Dabar mąstau, gal vėl apsiverkt...
Bona pari, jau "kolektyvas" nuotraukoj...
Pamelo, šitą eilėraštį mintinai moku ir nėra dienos, kad nors vienos eilutės mintyse nepadeklamuočiau...
Zydra, kokie gražūs tie žydintys sodai ir tas lakstantis "žiedelis"... Prisiminiau ir savo "londoniškąjį" pavasarį prieš kelerius metus, taip gera pasidarė...
Vaivos juosta, man taip būdavo, kad užmigdau abu vaikus ir jau po kokio pusvalandžio taip jų pasiilgstu, kad, rodos, imčiau ir prižadinčiau...
Ai, beje, vakar aktyviai dalyvavau akcijoje "Darom", tvarkem vieną tokį mišką palei vieną tokį kelią, tai dabar galėčiau papasakot, ką "furistai" daro su tuščiais "bambaliais", ale gal neteršiu eterio...
O šiaip ir aš pavasario žiedų šiemet dar nematau. Ir ledas širdy neištirpęs... Bet juk esu vienintelė, galinti pagaut save krintančią, tai ir gaudau...
Imkit dar po

ir eikit kept rugsėjės spurgų, kuri galit, nes vis valgau ir valgau, ir tie kumpiai nebesvarbu...