paskaiciau Jusu tema nuo pradzios iki galo. Is pradziu labai susipergyvenau: nejaugi ji palush, neistvers ir paliks vyra dar iki gimdymo? Dziaugiuosi, kad to nepadarei, kol neshtumo hormonai neleidzia labai aiskiai matyti situacijos
Santykiu atsalimas - turbut niekam ne naujiena. Nesmerkit vyro ir neteiskit. Teisinti labai irgi nepatariu
Pabandykit "ilyst i jo galva", suprast, kaip jis viska mato. Zinoma, atvirumo is jo iskart nelaukite. Tai pasiekiama atkakliu, ilgu darbu. Ne smegenu plovimu ar zirzimu (tai vyrus atstumia ir gasdina), o moteriskom gudrybem (pav., as su juo paatvirauju del ko nors, kas jam butu idomu, ir jis pasijunta jaukiau, isdrista paatvirauti man).Jus ji turbut mylite? Ar bent jau mylejote? Pabandykit isimyleti is naujo. Kad ir kaip banaliai tai skamba, tai imanoma, ir veikia! (isbandyta praktiskai)
Pasikeiskit (netiesa, kad zmones nesikeicia, juos pakeicia ju paciu isgyvenimai). Atraskit nauja veikla, uzsiemima, pomegi - tapkit idomi. Zinau, vaikai atima daug laiko ir energijos, bet jegu atsiranda tada, kai priverti save, net ir ju neturedama, kazka daryti.
Neabejoju, kad Jusu vyras - saunus zmogus, kad ir jis troksta kazkokiu permainu seimoje, "sukretimu" (nebutinai blogaja prasme). Pastovumas nera pats geriausias dalykas seimoje. Seima turi keistis.
Linkiu Jums laimes ir sekmes, kad ir ka nusprestumet su savo seima daryti
