Globėjai vienykitės

Dita, tik tu laikykis, nepasiduok .Vaikelis yra visvien tik tavo. Kažkaip labai man asmeniškai artima ta tavo istorija.

Laikomės, nes kaip ir neturime daugiau ką daryti
O dėl matymosi tėvų su vaiku, tai aš pritariu Amunette. Bet kaip ir teisingai pastebėta, viskam savo laikas. Aš taip pat nežadu slėpti nuo vaiko jo praeities ir atėjimo į mūsų šeimą aplinkybių. Bet viskam savo laikas. Šiuo metu jam tik 3 metukai, jis nepajėgus suvokti, kas tai yra biologiniai tėvai, ir jį pagimdę tėvai. Jis turi tėtį ir mamą, o visą kitą už jo suvokimo ribų. Ir kadangi prasidėjo tas prakeiktas procesas, tai biologiniai tėveliai staiga panoro susipažinti su savo vaiku. Tai negi galiu jiems leisti ateiti pas vaiką ir sugriauti jo pasaulį. Nes dabar jam pasakyti, kad labas mes esame tavo kiti tėveliai yra tolygu sugriovimui to, ką jis turi saugiausia, tai yra mylimus tėvelius, su kuriais jis gyvena, ramius namus. Mes netgi ėjome pas psichologę, kuri pasakė, kad tokio amžiaus vaiko nerekomenduojama pažindinti su biologiniais tėvais, su kuriais nėra jokio emocinio ryšio. Šis pažindinimo procesas gali būti pradėtas tik nuo mokyklinio amžiaus. Bet kaip šiuo metu elgtis su tėvais, kuriems tai visiškai nesvarbu - niekas negali pasakyti Tokie ir vyksta mūšiai mūsų lauke.
Mums iš šono žiūrint atrodo labai paprasta, leisime matytis su vaiku, leisime bendrauti ir t.t. Bet kai tas dalykas pasibeldžia į duris, nebežinome kaip elgtis. Aš pvz. tikrai nežinojau, ką pasakyti tiems tėvėliam, kurie įkyriai lenda į vaiko gyvenimą. O kaip tokiam pipiriukui išaiškinti susiklosčiusią situaciją - irgi nežinau Ir svarbiausia niekas negali čia padėti

Aš pilnai tau pritariu ir palaikau tave. Tikrai yra per anksti vaikui žinoti teisybę, nes jis jos nesuvoks ir tai tik traumuos vaiką. Mano sūnėnas irgi tokio pačio amžiaus ir žinau, kad jo galvelė neišneša tokių sudėtingų dalykų. Jam dabar svarbiausia jausti tėvų meilę, turėti namus, broliukus, sesutes ir žaislų krūvą, o nesukti sau galvos, kas tikri, o kas netikri tėvai.
Pamenu gal prieš metus nuvažiavusi į vaikų namus bandžiau jam pasakyti, kad esu tetutė, tai jis tik išpūtė akutes į mane ir sako toks nustebęs: Tu ne tetutė, tu mama! Va nuo tada aš ir tyliu ir galvoju, kad vaikas labai nori turėti mamytę, tai tegu ir turi. Vaikų namuose esantiems mažiukams vaikams žodis "mama" yra šventas ir jiems skaudu, kad jie neturi mamytės ir kad kai kurių iš jų niekas nelanko
Dita, o ar nebandei prieiti kažkokio kompromiso geruoju su jo tėvais? Gal pavyktų su jais kaip su žmonėmis susitarti ir pasiūlyti, kad truputį palūkėtų, kol vaikas paaugs ir pradės suprasti kas ir kaip? Juk į pyktį atsakoma piktu ir taip gaunasi užburtas piktumų, barnių ir neapykantos ratas. Gal reikia nutraukti tą grandinę? Visa tai juk tik vaiko labui.
Na, aišku patarinėti lengva nesant tavo situacijoje, pas mane gerokai kitokia situacija, vaiko motina yra mano artima giminaitė, todėl vien dėlto aš norėsiu ateity, kad būtų palaikomas ryšys tarp jos ir vaiko.
Tikiuosi ji su metais ateis į protą, gal susitvarkys savo gyvenimą. Gal... Tačiau, kad jai atiduotų valdžia vaiką, teisiškai beveik neįmanoma, nes jai reikės labai daug ką įrodinėt. Na žodžiu, situacija tokia

Svarbiausia yra tai, kad aš tai visai nepykstu, tai yra nepykau. Svarbiausia yra tai, kad viskas buvo gerai iki kol neatsirado dokumentai teisme. Vaiko mama pati niekada nesidomėjo vaiku, jo nelankė. Pati sakydavo, bus teismas, priteis alimentus ir t.t. Bet kai gavau iš teismo jų atsiliepimą į ieškinį, man plaukai pasišiaušė. Tiek daug naujo sužinojau apie save, kad visą savaitę tik žliumbiau. Aš jų vaiką mokinau vaikščioti, kalbėti, keičiau sauskelnes jų vaikui, naktimis kėliausi, o pasirodo, kad tai yra blogai. Pasirodo aš esu grobikė, kuri pagrobė vaiką (vartoju tokius žodžius, kokius jie naudoja). Svarbiausia jie pasirinko tokią gynybos taktiką - puolimą. Todėl aš nebegaliu nieko daugiau pasakyti, nes trūksta žodžių. Jaučiuosi tokia įskaudinta ir apgauta, kad man net sunku galvoti apie tai, o ką jau sakyti apie kažkoį kalbėjimą su tėvais, kuriems savo ambicijos yra aukščiau už viską. Be to, mes buvome susitikę vaikų teisių apsaugos skyriuje, kur kalbėjome dvi valandas. Jiems buvo išaiškinta, kokia yra situacija. Buvo sakyta, kad negalima skubinti įvykių ir t.t. Tuo metu jie nieko nepasakė, o po savaitės gaunu registruotą laišką (čia su potekste, kad jie turėtų teisme įrodymą, kad aš neleidžiu matytis su vaiku), kuriame jie nurodo savo teises ir mano pareigas ir vėl reikalauja susitikimo su vaiku. Na kaip galima su tokiais tėvais susikalbėti. Mes nežinome kaip, tik bandome apsaugoti vaiką ir tiek. Teisme teisėja paklausė biologinės vaiko mamos, ką tu jam pasakysi. Tai ji net nežinojo, kaip tam vaikui prisistatys, bet jiems vistiek svarbu šiuo metu veržtis į vaiko gyvenimą. Jie turi susiradę kažkokią advokatę, kad padėtų teisme atstovauti. O ji bando tokiu būdu atidirbti už paimtus pinigėlius. Man tai tiesa pasakius yra daug šlykščiau ne į tuos tėvus žiūrėti, o į tą advokatę, kuri už pinigus pasiryžųsi vaikui gyvenimą sugadinti. Mes suprantame, kad vyskas yra daroma tik dėl to, kad apgauti teismą, bet iš tikrųjų taip skaudu nepelnytai būti apkaltintai.
O dėl grąžinimo vaiko motinai, tai aš irgi visada buvau optimistė. Galvojau, ką jau čia tikrai jiems negrąžins, nes vaikas tėvų nepažįsta, jie vaiko nematė daugiau negu 2 metus. Dabar taip nebekalbu, nes kai susidūriau su tuo, pasidarė baisu. Atrodo faktas, kaip blynas, o teisme turi eiti ir įrodinėti, kad nesi blogietė, kad tėvai patys nesirūpino ir t.t. ir t.t. Biologiniams tėvams užtenka pasakyti, laba diena mes gyvenam gražiai ir mes norime savo vaiką pasiimti, ir tada globėjas atsiranda toje karuselėje pats to nenorėdamas.

Akivaizdu, kad jo taip vadinamiems tėvams jų vaikas nė kiek nerūpi. Jei jie mylėtų savo vaiką tikra, nuoširdžia meile, tai negalvotų apie savo ambicijas ir baisinį egoizmą ir savininkiškumą. O jie į vaiką težiūri kaip į daiktą, o ne kaip į mažą žmogutį, kuriam be galo skaudės širdelę, jei jį išplėš iš tavo šeimos Be galo liūdna tai žinoti Man turbūt pasimaišytų protas nuo tokio streso
Tai taip išeina, kad buvai paskirta kaip laikina globėja ar kaip čia yra?

Nu musu Lietuvelej istatymai,niekaip nesuprantu kur ziuri tos vaiko teisiu institucijos ir apskritai ka jie veikia ??? ....truksta zodziu .

Dita3 stiprybes tau

Taip mes laikini vaiko globėjai. Laikina globa buvo įsteigta, nes mes vaiką pasiėmėm iš namų, kur jis gyveno, nebuvo patekęs į vaikų namus.
Tiesa pasakius, kad man irgi jau nervai dažnai nelaiko. Dažnai žliumbiu dėl visokių niekų, tai prisipirkau vaistukų nuo nervų Kartais taip pagalvoji, na už ką aš turiu kentėti. Atrodo tegu pasiima tą vaiką ir visi eina nuo mano galvos. Bet aišku, kai pasižiūri į vaiką, kai jis pribėgęs apsikabina ir pasako, kad labai myli savo mama, supranti dėl ko turi kovoti. Gerai, kad dar mano vyras optimistas, jis šalčiau į viską reaguoja ir mane stengiasi nuraminti. Tai ir tikiuos, kad viskas bus gerai
O mūsų miesto vaikų teisės labai mumis palaiko, padeda kuo gali. Nors su kito miesto vaiko teisėmis irgi nesusipratimu būna. O įstatymams tikrai dar labai toli iki tobulybės.
Ačiū už palaikymą

Graudi iki skausmo tavo situacija tu tik nepasiduok ir kovok kiek jėgos leidžia, stiprybės

Zinai,o as manau tavo atveju nepamaisytu viesumas,kad taip pasikreiptum i kokia televizijos laida ,aisku nesinori pries visa Lietuva dziaustyti dusios skalbinius,bet tokie dalykai neretai padeda.Pazystu viena gera advokata,tai jis is rodos tokios beviltiskos situacijos islenda ir deka viesumo ,kaip jis pats sako tai pats geriausias ginklas pries biurokratija....pamastyk .

Aš galvojau apie tai, bet šiuo metu dar palauksiu, žiūrėsim kaip toliau įvykiai klostysis. Dar truputį stabdo tai, kad kažkaip baisu, kaip vaiko "tėveliai" prieš visą Lietuvą mane pradės šmeižti.
Bet apie šį variantą mes irgi esame svarstę.

žinot, kai reikia vaiką iš vaikų namų paimti tai globėjai - normali tvarkinga šeima-turi tvarkyti dokumentus, išklausyti kursus, turėti namus, plotą, med. komisiją pereiti. Visokios akcijos skatina imkit vaikus, suteikit namus, nu savotiškai pagiriami globėjai kad atvėrė namų duris vaikui, bet kai po kiek metų prasigėrę tėvai išsiplauna grindis ir tvirtina, kad jie jau susitvarkė, pasikeitė, visi puola jiems padėti. Visai pamirštama, kiek sveikatos atidavė globėjai, kad tas vaikas būtų tokio lygio koks yra dabar.

O taip yra todėl, kad tėvams suteikiama pirmumo teisė, o ypač jei jiems neatimtos dar tėvystės teisės į vaiką. Taigi, įstatymai pas mus gina prasigėrusius tėvus, o globėjai lieka pačiam paskutiniam plane ir į jų norus bei pageidavimus niekas nekreipia dėmesio.