QUOTE(Paranormali @ 2006 10 18, 11:36)
... Bet jau sirdis jaucia kad arteja diena kad reiks viska papasakot
O gal pas jus yra tokiu, kurios augina nuo kudikystes vaikucius, ir kaip pasakyt vaikui kas yra kas gyvenime
Jei teisingai supratau, tai tavo vaikiukas iki šiol neužduodavo jokių klausimų apie tai, iš kur jis pas jus "atsirado"? Ir jam pačiam "neužkliuvo", kodėl jo pavardė kitokia nei tavoji?
Nežinau, ar tau bus kokios naudos iš mano patirties, nes ji, matyt, kitokia... Mes paėmėm iš kūdikių namų savo sūnų, kai jam tebuvo 8 mėn., bet, kai tik pradėjo kalbėti sakiniais (2m.), jis pats ėmė "pasakoti" savo praeitį iki atkeliavimo į šeimą

.... Man pačiai sunku tuo patikėti, bet iš daugybės detalių aišku, kad tai - ne fantazijos, o tikri prisiminimai. Todėl visi klausimai "kas yra kas" pas mus pildosi ir aiškėja pamažu, natūraliai, be "specialių pasiruošimų"

...
Viena iš psichologų rekomendacijų - kalbėti su vaiku apie įvaikinimo/globos dalykus, kaip apie kasdieniškus "reikalus" jau tada, kai jis dar visai mažutis, nieko neklausinėja (ar net nemoka "normaliai" kalbėti) ir, atrodo, nelabai ką supranta: per pasakas (kuriose atkartojama vaiko praeities istorija), per buitinius "nereikšmingus" pokalbius, į kuriuos lyg "tarp kitko" įterpiami įvaikinimo istorijos dalykai ir pan. - kad ši tema vaikui taptų įprasta "kaip dantų valymas prieš miegą", ir klausinėti apie tai būtų taip pat natūralu ir paprasta kaip ir "ką valgysim pietums?", "kada eisime į lauką?", etc.

.... Bet, kaip suprantu, šį laikotarpį jūs "pražiopsojote"

....
Kita rekomendacija - laukti, kol vaikas pats pradės domėtis ir klausti apie savo "atsiradimą", ir paprastai atsakyti į klausimus.... Tik va, pastebėta, kad jei tėvai jaučia nerimą, įtampą, baimę dėl to "kaip reikės atskleisti vaikui tiesą", tai vaikas, lyg tyčia, ilgai neužduoda tokių klausimų. O kai pradeda aiškintis viską būdamas 7-8 metų, tai tiesą apie savo praeitį jis priima daug skaudžiau nei pvz. trimetis ar keturmetis (kuris, gavęs trumpą ir paprastą atsakymą, juo pasitenkina ir giliau "neanalizuoja"; jei nejaučia iš tėvų sklindančio "nejaukumo", nutylėjimų, tai ir jam atrodo visai normalu ir savaime suprantama, kad kai kurie vaikai negyvena su "pilvo mama"...).
Nežinau, ar turiu teisę tau ką nors patarinėti, nes tavo šeimos realybė skiriasi nuo manosios

. Bet siūlyčiau "netempti gumos" ir nelaukti, kol teks šiai temai skirti "specialų pokalbį". Ieškok kasdienybėje situacijų, kurias galėtum išnaudoti kaip galimybę "priartėti" prie vaikiuko praeities: pvz., kai kartu su juo smagiai dūkstate, juokiatės ir tu jam sakai "Kaip aš tave myliu!!!", pridėk "Kaip gerai, kad mes tave pasiėmėm iš globos namų (ar pan.)!"; kalbėk su juo apie broliuką, kuris augo tavo pilvelyje - gal išsirutulios pokalbis apie tai, kad Justas gyveno kitos moters pilve...; geras pretekstas šiai temai paliesti - jūsų skirtingos pavardės... Beje, neatmesk ir pasakų kaip galimo "įvado" (ypač, jei vis dar nedrįsti atvirai kalbėtis su vaiku) - sukurk pasaką apie kokį nors žvėrelį, kuri atitiktų tavo vaiko praeitį (rašiau apie tai kitam forume, tingiu perpasakoti) - žr. link'ą:
http://www.ivaikinim.......25&start=45 Be to, ten kur gyveni, turėtų būti knygelių vaikams apie įvaikinimą/ globą (labai daug pavyzdžių gali surasti amazon.com), pritaikytų konkrečiam vaiko amžiaus tarpsniui - manau, kad jas nesunkiai galima išsiversti ar perpasakoti lietuviškai (netgi pakeičiant ir pritaikant kai kurias detales, kad jos labiau atitiktų tavo sūnaus istoriją)

...
Sėkmės