Kada reikėtų pakrikštyti vaiką?

Nepainiokite vertybių su gyvenimo būdu. Vertybės yra bendražmogiškos. Apie meilę, empatiją, gerumą, padorumą kalbėjo jau Antikos išminčiai, kurie išvis į Dzeusą tikėjo. Nereikia vaikui grūsti jokios religijos, norint jį išauginti geru žmogumi. Tuo tarpu religija formuoja asmens gyvenseną, kas vienam gali būti priimtina, kitam ne. Jeigu vaikui tai nėra artima, o tėvai primeta savo gyvenimo būdą, tai čia jau yra prievarta. Pvz induistai mėsos nevalgo ir savaime suprantamos jos neduoda vaikams, nors jie (bet kažkokia dalis, tai tikrai) jos nori. Čia ne prievarta? Visai nebūtina propoguoti jokios religijos, norint užauginti žmogų. Geriau leisti jam pačiam rinktis tikėjimo kelią, kokį jis nori, be grūdimo "tu privalai tikėti į Jėzų ir Mariją". Tikėjimas - turi būti laisvas pasirinkimas, o ne primesta prievolė.

Kaip suprasti - bendražmogiškos vertybės? Kada atsirado šis terminas? Aš rimtai.
tai tikėjimas į Dzeusą - tai ne tikėjimas?

bet juk bendražmogiškosios vertybės irgi gali būti primestos - pvz., empatija.. O meilę išvis sunku apibrėžti..

o tai kaip tuos vaikus auklėt? tegu auga sau kaip gėlė - pagimdei ir palikai vešėti? Juk bet kokia moralė žmogui - primesta, argi ne? O jei tėvai tikintys - tai su vaiku elgtis taip, lyg to tikėjimo tavo gyvenime neegzistuoja?
Pvz., mokai vaiką nelaužyti medžio - bet jei laužo, reiškia jo prigimtis tokia. Taip ir palikti? Aišku, nekalbu jam apie visagalį Dievą prie to medžio, bet vis tiek mano draudime moralinis imperatyvas nuskamba ir vaikas nėra kvailas, supranta.

Nekalbu dabar apie konkrečiai katalikiškąjį tikėjimą, bet apskritai - kiek įmanoma išsiversti be religinės sąmonės? Išeina, kad tuos vaikus ar krikštysi, ar nekrikštysi - juos vis tiek prievartausi bet kaip bandydamas auklėti, nukreipti ir pan...
Juk galima ir kitaip galvoti, tiesiog kokį kampą "paimsi" - galbūt būdamas tikintis, bet laukdamas momento, kol vaikas užaugs, kaip tik jį skriaudi nesuteikdamas krikšto..

visaip galima galvoti, pagal savo tikėjimą ir supratimą. Bet drąsu kalbėti apie prievartavimą krikštu. Mano nuomonė tokia - elgtis reikia pagal savo sąžinę.

Religija ir tikėjimas į Dievą - absoliučiai skirtingi dalykai.

As gyvenu ne LT, speju katalikiskos baznycios gauna sarasus is ambasados. Ir pas mus baznycios gali gauti valstybine parama - kuo daugiau nariu... tuo daugiau pinigeliu.
Krikstas gali buti atliktas ir suaugusiam zmogui. Todel nematau reikalo krikstyti kudykius. O va pakrikstytam is baznycios issikrapstyti jau nebe taip paprasta.




Mano gimines is abieju tevu puses yra aktyviai praktikuojantys katalikai. Uztat as ir esu gimines geda Gyvenu n metu netekejusi ir dar vaika sugebejau sugyventi. Mano tetulytems tai per didelis kasnis nuryti. Tikrai nematau reikalo diskutuoti su moteriskemis, kurioms apie 80... O va kai pusesere atskaite morala mano tevams uz mano gyvenimo stiliu, teko jau ir man isikisti. Tevai prase ir vedybu ir kriksto mano vaikui - bet jie zino ir mano stipria nuomone ir ja gerbia.
Taip, as esu priemusi ir Pirmaja Komunija, Sutvirtinima. Tevu pageidavimu.







Vaikus reikia aukleti su meile ir suvokimu, kad jie yra asmenybes - su savo jausmas, su savo mintimis. Mano pareiga kiek galima placiau supazindinti, bet vaikas pats darysis isvadas. Mokykloje mokosi apie skirtingas religijas. Ir kelioniu metu visuomet itraukiu i plana. Kai mokinosi apie budizma, kaip tik buvom Tailande, tai net sulaukiau is mokytojo komentaru, kad dukra gryzo su daug platesniu ziniu bagazu nei stovejo mokyklos programoje. Sia vasara bus kruizas vidurzemio juroje, tad bus daug nauju vietu. Bus smagu

Tiek skirtingas, kad tas pats dalykas vienas nusakytas tarptautiniu žodžiu, o kitas lietuviškai.
Papildyta:

O jus ten laiko kas surakinę toje bažnyčioje? Pas mus tai laisvas įeiti ir laisvas išeiti.
Papildyta:

Ar moralė, apibrėžta Dievo įsakymais, skirtinga 80-čiui negu jaunam žmogui?
Papildyta:

Kiekvieno tėvo pareiga supažindinti vaiką su pasauliu ir parodyti, kaip tame pasaulyje išgyventi, kad nesusitapatintum su juo. Nesuprantu, kodėl tikinčio vaiko negalima supažindinti su įvairiomis religijomis ir parodyti savosios pranašumo? Kokia prasmė, pvz., mums visiškai atsisakyti mėsos (nebent yra sveikatos kokių problemų) ar moterims dangstytis veidą?

Čia susiję su krikšto prasmės suvokimu... Jei tik kažkoks "prirašymas" kažkur, dargi iš kur nelengva išsikapstyti, tai taip, nėra ko skubėti. Jei pačiam tai yra kažkoks neaiškios paskirties reikalas, tai suprantama, kodėl neskubama ir dėl vaiko. Kam, jei pats sau nesi atsakęs kam visa tai... Jei tik dėl vestuvių bažnyčioj, tai taip, užaugs ir (jei prireiks) "susitvarkys" pats...

Jei tai suvoki kaip itin reikalingą dvasinę dovaną su jos pasekmėmis tai nėra ko atidėlioti. Man labai "kalba" palyginimas apie žydų tautos išėjimą iš Egipto nelaisvės... Juk galėjo žydai neimti vaikų, sakyti, kad jie paaugs ir apsispręs patys, gal jie nė nenori eiti iš tos nelaisvės, gal jiems patiktų ir be to išėjimo. Bet tėvai vaikų nepaliko. Nes jie už vaikus atsakingi.
Krikštas yra apie tą patį - apie išėjimą, naujo gimimo dovaną savo vaikui. Žinoma, vien gimimu viskas nesibaigia...

dar nebuvau girdejus tokio absurdo, kad krisktas lyginamas su isejimu is vergijos ale gi ir sumasto kai kurie zmones

Jums turbūt sunku suprast, kas yra nuodėmės vergija?

jau tik nesakykit, kad jus siais laikais tikit, kad gimes vaikas yra nuodemingas ir ta nuodeme plaut reikia

1. Bendražmogiškosios, amžinosios, tikrosios vertybės. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Esmė ne pavadinime, o mintyje, kad apie moralinius dalykus kalbėjo visais laikais ir tai nėra kažkoks krikščionybės išskirtinumas, kad neva neišauginsi vaiku padoriu, jei negrūsi jam į galvelę religinių dogmų. Jeigu suaugęs žmogus mano, kad jam kažkuri iš religijų yra reikalinga - tai jau jo reikalas, bet priverstinai kūdikį "padaryti" krikščioniu, yra tiesiog tėvų prievarta vaiko atžvilgiu. Pažeidžia sąmoningą vaiko apsisprendimą, pasirinkti jam artimas religines tiesas. Be to kaip Gytarė ir minėjo, neplakite tikėjimo ir religijos į vieną. Aš pati esu tikinti ir manau, jog egizistuoja aukštesnioji jėga/Dievas, bet su jokia religija savęs netapatinu. Krikščionybė ir islamas, apskritai, yra labai žiaurios, agresyvios religijos (užtenka vien ST paskaityti )

2. Dar kartą kartoju. Tikėjimas negali būti PRIVERSTINIS DALYKAS. Jeigu esate krikščionė ir tikite į krikščioniškąjį Dievą, tai labai keista, kad esate už prievartą, nes šiaip krikščionybėje ypač akcentuojama LAISVA VALIA. O kur ta laisva valia, kai kūdikį be jo pritarimo padarai "krikščioniu", kur jo sąmoningumo paisymas, a? Argi ne tam ir duota laisva valia, kad ją naudotumėmės?
Be to, kadangi egzistuoja ne viena religija ir nėra vienos vienintelės tiesos (primenu, kad religijos ne mokslas ir jokių faktų nėra), tėvai turėtų supažindinti vaiką su skirtingomis religijos, leidžiant jam pačiam pasirinkti, ar vieni ir kiti pamokymai jam kažką reiškia. Tiesa, tai daryti, mano manymu, reikėtų irgi ne ankščiau, kaip vaikas į ankstyvąją paauglystę ilipa, nes būdamas mažesniame amžiuje jis tiesiog adekvačiai nesupras ir nesuvoks to. Na, bet pas mus aišku daroma atvirkščiai... pati pamenu, kaip kokioj 4toje klasė vienuolės komunijai ruošė ir kokius absurdus pasakojo. Paskui ir pradedi vaikas tikėti, kad moterį tikrai iš vyro šounkaulio sukūrė

3. Ai, tai neva, jei nebūsi krikščionis, nesugebesi vaikui paaiškinti, kodėl medžio negalima laužyti? Kaip ir sakiau, gero elgesio normos yra bendrai galiojančios tiek krikščioniui, tiek musulmonui, tiek induistui, tiek budistui, tiek pagoniui, tiek ateistui. Religijos čia išvis ne prie ko.

4. Kuo mažiau tos religinės sąmonės, tuo geriau. Kitaip sakant, kuo mažiau smegenų plovimo, tuo sveikiau pačiam vaikui. Fantaziją galima lavinti pasakomis, apsieinant be krikščioniškų pasakėlių, kurios dažnai žiaurumu pralenkia bet ką kitą.
Viduramžiais viskas tik ir buvo paremta ta religine sąmone, tai tikriausiai puikiai žinote, kokia tamsuma ir glūduma galiojo. Mokslą niekino, o kunigėliai postringaujo, kad moterys sielos neturi ir šiaip dažna iš jų yra ragana. Tiesiog vaiko psichologinis žalojimas, bandant jį priversti tikėti, kad egzistavo vaikinas, kuris vaikščiojo vandeniu, vandenį vyno versdavo, prisikeldavo iš numirusiųjų, o jo mama pastojo nuo nematomo dėdės iš dangaus. Atsiprašau, bet 21 amžiuje gyvename ir bent jau aš, tai tikrai nenorėčiau, kad mano sūnaus mąstymas būtų užstrigęs kažkur tiek 15 amžiaus žmogelio mąstymu.

Taip. Ir tam neprieštarauja Lietuvos Konstitucija (26 straipsniu):

„Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.

Konstitucija pakolkas nedraudžia ir "šiek tiek" vaikus beržines koše paauklėti, bet nereiškia, jog tai yra norma.