Kada reikėtų pakrikštyti vaiką?

Oi, su kokiu malonumu skaiciau diskusija.
labiausiai suzavejo antireliginiai argumentai, kuriuos nugincyti yra itin sunku. Jie, zinoma, patvirtina mano nuomone krikscionybes atzvilgiu.

Beje, kas liecia abraoma su tuo apipjaustymu. Kaip ir kiekviename tikejime, dievo/dievu kai kurie sprendimai turi buti "ziaurus", kad zmones ju, grubiai tariant, bijotu. Taip pat tie sprendimai negali buti kvestionuojami, ir ju nesilaikymas yra baudziamas. Ivairiomis priemonemis. Su ta baime ir yra islaikoma tikinciuju minia.
Manyciau, kad apipjaustymas atejo i religija is senesniu tradiciju, panasiai kaip vidurio afrikoje apipjaustomos mergaites. O zmonems visiskai naujos religijos neipirsi neadaptaves jos prie jau esamu tradiciju, nes kitaip ta religija bus sunkiau priimama placiai visuomenei. 

Va, dabar pricituosiu idomias mintis is temos su savo komentarais.
Kam reikia "antrojo" kriksto, jei su pirmuoju vaikas jau yra priimamas i religine bendruomene? Cia savotiska "motyvavimo" sistema, kad vaikas nepamirstu, kur jis yra "prirasytas" ir nepabegtu i kita tikejima.
Dvasinis gyvenimas - tai pirmiausia pasitikejimas savimi, atsakomybe ir pagarba artimui.

i
Dievas vienas - konkrecioje religijoje. O religiju yra daug, tad dievu taip pat daug 
Zinoma, kad nepatogu. As noriu per kucias uzkasti skaniu mamos darytu mesos suktinuku, su gimine linksmai paplepeti isgerdama taure vyno, myletis su vyru kur noriu kada noriu ir kaip noriu, vartoti KT ar naudoti prezervatyvus bei planuoti nestuma, o ne teigti - kiek Dievas duos. Ir tai, ka darau nelaikau nuodeme, uz kuria reikia atsiprasyti mistines butybes.
Oi, kaip sutinku 
Good dalyvauja diskusijoje, i kuria jungiasi norintieji pasisakyti, O tu siulai jai eiti ir buti nuzudytai minios bobuciu, nesutinkanciu konstruktyviai diskutuoti ? Joms net neidomi kita nuomone.
Juk taip pat, kai tu rengi koki gimtadieni, kaip reaguotum, jei isiverztu kaimyne ir pradetu reiksti savo nuomone kad tortas ne toks tuejo buti, ar sveciu per mazai... yra vieta ir laikas ir dalyviai.
Krikštas – Katalikybėje ir stačiatikybėje - svarbiausias iš septynių sakramentų, kuris nuplauna nuodėmes ir įjungia pakrikštytąjį į Bažnyčią.
Krikstas - tai tik apeigos, procedūra. Jei esi pakrikstytas - esi prijungiamas prie Baznycios. Turima omenyje - teigiama, kad jau esi katalikas/staciatikis.
kame tas dziaugsmas?
sakyciau Good parode labai gerus informacijos surinkimo ir analizes sugebejimus. O mokytis pirmiausia reikia cituojamu zodziu autoriui.
o kam atsiskirti? kriksto dokumentas Lietuvos teisineje Respublikoje yra niekinis dokumentas. Tokios pat vertes kaip universitetu pirmakursiams suteikiamas krikstas ir tai patvirtinantis "israsas".
Jurgule pati to nesuvokdama paaiskino religijos esme - tikinciajam reikia uzjautimo, paguodos, atpirkimo, t.y. ramybes. Kiekvienas zmogus turi kazkokiu baimiu. religija kai kuriems padeda tas baimes numalsinti ar ju atsikratyti. ne veltui per misias yra momentas, kada linkima vieni kitiems ramybes, kaip tik po ispazinties ir to paplotelio suvalgymo. Dalyviams primenama, buk ramus, esi "be nuodemiu", svarus. Paziurekit kokiais palaimingais veidais zmones seina po misiu, krikstynu, vestuviu, galu gale po paskutinio patepimo.
Todel as gerbiu ju pasirinkima. Nes jiems tiesiog to reikia. Taciau tegul tikintieji gerbia netikinciuju apsisprendima gyventi kitaip ir neizeidineti, nevadinti analfabetais, kvailiais, ar kokiais net satanistais. Ir jei dalyvauja diskusijoje, tegul dalyvauja konstruktyviai...

Tad atsakant i temos klausima - autore tegul krikstyja kudiki, kada jai atrodo tinkamams metas - to negali nurodyti niekas, tik jei pati jausis ramiau/geriau.

Ji ne tik savo tėvus pamina, bet ir žydus ir tikinčius Dievu.
Vadinasi ji gali savo laukiniu elgesiu čia purkštauti, o kitiems savo nuomonės pasakyti jau ne?
Keisk kryptį. Advokatė būtum itin silpna.

Oi, su kokiu malonumu skaiciau diskusija.
labiausiai suzavejo antireliginiai argumentai, kuriuos nugincyti yra itin sunku. Jie, zinoma, patvirtina mano nuomone krikscionybes atzvilgiu.

Beje, kas liecia abraoma su tuo apipjaustymu. Kaip ir kiekviename tikejime, dievo/dievu kai kurie sprendimai turi buti "ziaurus", kad zmones ju, grubiai tariant, bijotu. Taip pat tie sprendimai negali buti kvestionuojami, ir ju nesilaikymas yra baudziamas. Ivairiomis priemonemis. Su ta baime ir yra islaikoma tikinciuju minia.
Manyciau, kad apipjaustymas atejo i religija is senesniu tradiciju, panasiai kaip vidurio afrikoje apipjaustomos mergaites. O zmonems visiskai naujos religijos neipirsi neadaptaves jos prie jau esamu tradiciju, nes kitaip ta religija bus sunkiau priimama placiai visuomenei. 

Va, dabar pricituosiu idomias mintis is temos su savo komentarais.
Kam reikia "antrojo" kriksto, jei su pirmuoju vaikas jau yra priimamas i religine bendruomene? Cia savotiska "motyvavimo" sistema, kad vaikas nepamirstu, kur jis yra "prirasytas" ir nepabegtu i kita tikejima.
Dvasinis gyvenimas - tai pirmiausia pasitikejimas savimi, atsakomybe ir pagarba artimui.

i
Dievas vienas - konkrecioje religijoje. O religiju yra daug, tad dievu taip pat daug 
Zinoma, kad nepatogu. As noriu per kucias uzkasti skaniu mamos darytu mesos suktinuku, su gimine linksmai paplepeti isgerdama taure vyno, myletis su vyru kur noriu kada noriu ir kaip noriu, vartoti KT ar naudoti prezervatyvus bei planuoti nestuma, o ne teigti - kiek Dievas duos. Ir tai, ka darau nelaikau nuodeme, uz kuria reikia atsiprasyti mistines butybes.
Oi, kaip sutinku 
Good dalyvauja diskusijoje, i kuria jungiasi norintieji pasisakyti, O tu siulai jai eiti ir buti nuzudytai minios bobuciu, nesutinkanciu konstruktyviai diskutuoti ? Joms net neidomi kita nuomone.
Juk taip pat, kai tu rengi koki gimtadieni, kaip reaguotum, jei isiverztu kaimyne ir pradetu reiksti savo nuomone kad tortas ne toks tuejo buti, ar sveciu per mazai... yra vieta ir laikas ir dalyviai.
Krikštas – Katalikybėje ir stačiatikybėje - svarbiausias iš septynių sakramentų, kuris nuplauna nuodėmes ir įjungia pakrikštytąjį į Bažnyčią.
Krikstas - tai tik apeigos, procedūra. Jei esi pakrikstytas - esi prijungiamas prie Baznycios. Turima omenyje - teigiama, kad jau esi katalikas/staciatikis.
kame tas dziaugsmas?
sakyciau Good parode labai gerus informacijos surinkimo ir analizes sugebejimus. O mokytis pirmiausia reikia cituojamu zodziu autoriui.
o kam atsiskirti? kriksto dokumentas Lietuvos teisineje Respublikoje yra niekinis dokumentas. Tokios pat vertes kaip universitetu pirmakursiams suteikiamas krikstas ir tai patvirtinantis "israsas".
Jurgule pati to nesuvokdama paaiskino religijos esme - tikinciajam reikia uzjautimo, paguodos, atpirkimo, t.y. ramybes. Kiekvienas zmogus turi kazkokiu baimiu. religija kai kuriems padeda tas baimes numalsinti ar ju atsikratyti. ne veltui per misias yra momentas, kada linkima vieni kitiems ramybes, kaip tik po ispazinties ir to paplotelio suvalgymo. Dalyviams primenama, buk ramus, esi "be nuodemiu", svarus. Paziurekit kokiais palaimingais veidais zmones seina po misiu, krikstynu, vestuviu, galu gale po paskutinio patepimo.
Todel as gerbiu ju pasirinkima. Nes jiems tiesiog to reikia. Taciau tegul tikintieji gerbia netikinciuju apsisprendima gyventi kitaip ir neizeidineti, nevadinti analfabetais, kvailiais, ar kokiais net satanistais. Ir jei dalyvauja diskusijoje, tegul dalyvauja konstruktyviai...

Tad atsakant i temos klausima - autore tegul krikstyja kudiki, kada jai atrodo tinkamams metas - to negali nurodyti niekas, tik jei pati jausis ramiau/geriau.

Taip ir neaišku ką tu supranti apie Kūčias,ir kaip jas švenčiate su tėvais.Jei esi netikinti,tai ir šlamšk ką tik tu nori,ir dar-ką jūs ten veikiat iš viso per Kūčias?

Mane ir kudikysteje krikstyjo, 12-os metu komunija suteike ir dar ta sutvirtinimo sakramenta. Manau be reikalo. Nematau prasmes visame tame. Taciau iniciatorius buvo itin religinga mociute. Nepykstu as ant jos - svarbiausia, kad ji jauciasi "atlikusi gyvenimo pareiga", o man is viso to tik grazios nuotraukos ir ispudziai. Uztat tikejimo ne kiek nepridejo. Greiciau ateme.
Good_girl gal ir pavartoja stipresnius zodzius, taciau dauguma teiginiu argumentuoti. To laukiama ir is tikinciuju puses.
As ne advokate ir nenoreciau buti.

aš taip pat laukiu iš netikinčiųjų pusės daugiau argumentacijos ir tolerancijos. Gynyba taip sakant čia suveikia.
  O ką apie save pasakoji, tai taip yra daugumai ir nutikę . Ir daug kas tos prasmės nemato.Dažnai tos religingos močiutės atsikvoši, kai jau gimsta anūkai ir tada puola auklėti už savo neišauklėtus vaikus ką? Anūkus. Bet jei tų močiučių paklausinėtum apie Mišių esmę apie Atgailą, Krikštą nereta pasakytų "ai vaikeliuk, taip mus tėvai primokė, tai taip ir reikia " o proto tame ir nerasta. Nepamirškim , kad buvo ir tarybinis laikotarpis , kai dauguma slėpė savo tikėjimą , kai dauguma krikštyti veždavo už 100 km kad tik nesužinotų kas darbovietėje ir t. t.Neretai ir  tėveliai, seneliai galvoja, kad pareigą tėvynei atlieka, sako: Nu va, sutvarkiau reikalą, pakrikštijau, privedžiau prie pirmos išpažinties, Komunijos, padirmavojau, nu va dar sutuokiau. Va kaip gerai. Tačiau to praktiškai niekaip neparodė nei sekmadieniniu šventimu, nei patys dalyvaudami Mišiose ir juo labiau vaiko nesivesdami. Samoningumo tame maža.Dabar lygiai taip pat vyksta pilnos bažnyčios , kai būna pirma išpažintis, Komunija ir t. t. bet tik ligi tol kol ta šventė pasibaigia. Jau kitą sekmadienį vėl sėdi tie patys veideliai nesikeičiantys iki grabo lentelės.
Bet dabar šitiek laiko nutekėjo, šitiek daug žinių, literatūros, įvairiausių šaltinių, o jaunas žmogus vis dar užsidengęs savo galvą tuo nenorėjimu žinoti, lygiai taip elgiasi kaip jų močiutės... tuokiasi, nes dauguma taip daro, puola ieškoti kur faino kunigėlio, kur puošnesnės bažnyčios, krikština nes dauguma taip daro.....ir taip t. t. Tokiu atveju galiu drąsiai sakyti NEDARYKITE TAIP. nejau taip sunku apmąstyti savo žingsnius  nei nesąmoningai beždžioniauti vieni nuo kitų.
  Kodėl taip? Daug atsakymų ir pačių įvairiausių....Ir sovietinis ir postsovietinis laikotarpis su savo jau subrendusiais vaisiais pasireiškia ir nauji vėjai pučia...
  su tavimi tikrai sutinku, kad ne prievartos čia reikia. Bet paprasčiausio nuo mažens pratinimo būti kartu gyvenime su Dievu aiškintis kalbėtis, supratimo ieškoti. Taigi pati matau kaip vyksta, tikybos mokytojai per prievartą atveda vaikus sekmadieniais į bažnytėles prieš Komuniją, nes jei vaikas neis tada neužskaito tikybos įskaitos. Daug kas čia nepamatuota ir neapgalvota.Tiesiog tėvai patys tuo nekvėpuoja, į bažnyčią neina,vaikams pavyzdžiu nebūna... o galvoja kad mokytoja pamokins ir tuom viskas baigta.
  Tačiau visa tai daro žmogus, ir kam kaltinti Dievą jei žmogus renkasi savo patogesnį kelią, kaip žmogui atrodo?
  Nežinau, man augant buvo kitaip. Mūsų visa šeima buvo stipriai tikinti ir man tas nei kiek netrukdo gyventi, daug situacijų sudėtingų ištvėriau tikėjimo dėka. Ir dėl to dėkoju Dievui ir tėvams. O kaip kiti elgiasi jau ne kartą sakau, kiekvieno laisvas reikalas. Nedurninu ir nekvailinu nei vieno jei jis yra vienaip tikintis ar kitaip ar ir netikintis. O čia tuo tarpu iš netikinčių ne kartą pasipila pašaipūs sakiniai, nuo kurių tikintieji ginasi. Ir būtina gintis.
Tai tiek.

Na ir puiku saulele-sutariam.

Čia dėl apipjaustymo?- Tai ST sandoros ženklas- kam tai Dievui?- savaime suprantama niekam. Taip pat kaip ir gyvulinės aukos ir visi kiti ortopraksiniai paliepimai. Tai reikalinga ne Dievui tai buvo reikalinga ST Judėjam kurių mentalitetas vis dar buvo stipriai pagoniškas. Kad suprasti ST reik labai gerai žinoti, kas tai pagoniškas mentalitetas, ir kokios religijos supo Judėjus o dusavimas iš šiuolaikinio žmogaus pozicijų-menkavertės spekuliacijos.
  Artimiausi giminaičiai Judėjam buvo Vakarų semitai,su Baalo kultu- Į kurį judėjai laiks nuo laiko atkrisdavo. Tam ir buvo skirti dauguma draudimų ir sandoros sudarymas kad neatkristų į pagonybę. Taip pat reik turėti omeny kas buvo atitikmuo tam sandoros ženklui ir pirmagimių pašventimui Dievui-JHWH, kananiečių religijoje- o atitikmuo žavingas) :
"..Kartaginoje stovėjusi bronzinė dievo statula; ant ištiestų jos rankų sodinti vaikai, kurie neišsilaikę slysdavo žemyn,tiesiai į stabo papėdėje liepsnojančią ugnį. Neabejotina kad būdavo aukojami žmonės, tai patvirtina ir archeologiniai duomenys.." ("religijų istorijos metmenys" 102p. Aidai 1997m)
Taip pat ir vadinama sakralinė vyriška ir moteriška prostitucija -kai buvo susiliejama su "dievais" litinėje ekstazėje.
  Taigi daug kas Dėl žmogaus ribotumo- pagonybėje dievai tiesiogiai šeriami aukojamais gyvunais bei žmonėmis- ST išlieka tai tik kaip forma- JHWH liepia tik mažą aukojamo maisto dalį sudeginti,likusia maitidavosi kulto tarnai.

Krikščionybė yra ne ortopraksija- o ortodoksija.

Tarybiniu laikotarpiu krikscionybe atliko stipru vaidmeni del pasipriesinimo pries valdzia. Manau, dauguma tiki, bet ne taip tiesmukai ir tiesiogiai. Yra tikejimas Dievu ir yra konkreti religija, su tokiais dalykais kaip kunigu celibatas, kuris buvo sugalvotas ne del tikejimo Dievu o del finansiniu priezasciu. Pinigai ir gerasis (religijos )Dievas, kuris siekia savo baznyciai daug, Daug, DAUG turto visiskai nesiderina. Taip pat ir kunigu vaiku tvirkinimas. Religijoje daug veidmainystes. O ir tuose giliai tikinciuose save laikanciais zmonese...juk tikejimu ir "Dievo valia", ir tokiom savokom kaip "nuolankumas" daug ka labai lengva pridengti, paziureti skaidriom aveles akelem...  ir dar karta sukalbeti "poterius"

Bet ar ne geriau tos ramybės ieškoti ir jos turėti tada kai pilnom rieškučiom galim sveiki drūti džiaugtis gyvenimu. Kodėl žmogui taip rūpi jo grožis, prabangus gyvenimas, šukuosenos, figūra, o savo sielą dvasią šitaip skriaudžia? Šitiek pinigų iššvaisto magams būrėjams ekstrasensams, ir vistiek tos ramybės neranda.....
  :

Tai jeigu as nevaikstau kiekviena sekmadieni i Misias, tai as skriaudziu savo siela? Esu skurdus bedvasis sudziuves sausuolis? Kodel vertinam zmoniu sielas pagal tikejima

Mano vaikas dar nekrikstytas, nors jau nemaziukas. Sunku pasakyt, kodel nekrikstytas, nenoriu buti nesazininga pries save, nenoriu apsimestinio spektaklio.Vis del to kaip ir gerbiu baznycios institucija, nelabai noriu ten eit prie altoriaus su savo purvinom kanopom . Del to ir "shliubas" neimtas. Nors minciu aisku kyla visokiu. Vienas zmogus man yra pasakes, kad nepiklausomai nuo mano tikejimo,  sakramentas vis tiek galioja ir yra reikalingas. O kazko blogo krikstas kaip ir  negali vaikui padaryt. Tai va tokios mintys.
Tiesa, isgirstu ir gana piktu zodziu, atseit, mano vaikas velnio apsestas, nes nekrikstytas

O kur tuose mano žodžiuose radai vertinimą??

Atsiprasau, gal tai ir nebuvo vertinimas, tiesiog jus pasakojot apie mirusi pazistama, kuris pries mirti saukesi kunigo ir susitaike su Dievu, rado ramybe .Tai jus ir parasete kam taip ilgai laukti, jeigu jau jaunysteje galima tai gauti ir neskriausti savo sielos.
Taip iseina, kad jeigu tasai zmogelis, ar kuris kitas, pries mirti neprasytu kunigo ir neatsiverstu, tai butu numires nepazines ramybes ir nuskriausta  siela. Vat tai man ir kelia abejoniu. Tik tiek.