QUOTE(Forget @ 2010 05 16, 19:15)
Žinai man tas ir keista, kai po kokių 5 metų moterys nustemba, kad joms nesiperša. Man atrodo, kad prieš einant kartu gyventi požiūris į šeimą, vaikus, pinigus ir kitas vertybes turėtų būti žinomas.
Tarkim, iš mano patirties, apie žmogaus požiūrį į vestuves ir vaikus sužinojau tikrai greitai. Juk tai taip akivaizdžiai matosi. nebent...

tikimasi, kad žmogus pasikeis arba pavyks jį pakeisti

(maždaug pagyvensim ir aš tau parodysiu kaip gera bus susituokus

)
Nu nifiga. Vengiantis įteisinti santuoką deklaruoja, kad būtinai tą padarys, bet dar ne dabar. Žinau tikrai ne vieną ir ne du tokius pavyzdžius. Apie vieną tokį, kai visas veiksmas įskaitant deklaravimą "aha, tuoj įteisinsim santuoka... tuoj tuoj" užtruko ~15 metų, rašiau kažkurioje žinutėje.
Be to, gyvenime ne visada būna viskas lentynėlėse: tipo sėdom, pasikalbėjom, aš pasakiau, man pasakė, nutarėm ir taip ir įvyko. Negi niekada neteko kalbėtis su žmogum, kai kalbiesi lyg kitom kalbom?
Prašom, galima dabar "paprotinti", kad jeigu nesusikalbama, tai nėra ko kartu gyventi. Ale gi kartais vieną dieną susikalbama, kitą jau nebe...
Mano supratimu, universalaus recepto nėra.
Bet vis dėlto, visokie "mes save laikome šeima nuo tada, kai kartu nusipirkom pirmą puodą, kai pirmą kartą likau pas jį nakvoti, kai pirmą kartą drauge skalbėme savo baltinius..." yra keisti. Kam ieškoti subinėj sliekų, jeigu galima tiesiog įteisinti santuoką...
Forget, o yra variantų, kai pasiperšama (tai jau suprask pažadas oficialiai susituokti), o vėliau persigalvojama. Ir tada verkiama, kad va, pasipiršo, bet nevedė? Šitoje situacijoje - kas kvailas? Persigalvojusysis, ar patikėjusysis?
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 11 06, 00:22)
mititėja, tu esi pats tikriausias trolis...