dar kai lankeme kursus,tai vadove mums patare is karto perspeti visus i namus atvaziavusius svecius,kad jokiu budu neimtu ju ant ranku,nesodintu ant keliu.
kas blogiausia,kad visai svetimiems juk to nepasakysi,o ir giminaiciai ne visi linke suprasti,acei juk jie savi



mazoji myli visus kurie bent kiek ilgiau uzsbuna jos aplinkoje,pvz.aukletojos,gydytojos...
dziaugtis galima tik tuo kad ir "musu meile labai didele"...mazoji tokio budo,kad jai kaip ir autoritetu nera,ji pati geriausiai viska zino ir pasako,kad ji zaislu netvarkys,nes pavargo,kad sese,kuri moka abecele,tikrai nezino kokia cia raide,o darzelyje gali pietu metu pazadinti vaikus ir net bando suorganizuoti pabegima nuo aukletojos


jau supratau,kad mes pacios su tuo nesusidorosim,bet vistik "pagerejimas" atsirado kai pradejau su ja "eiti miegoti".vakare atsigulam kartu ir "miegu"su ja kol ji uzmiega...,bet ta vakara kai pamiegu su vyresnele,ji nakti butinai prabunda verkdama...negaliu juk viso demesio skirti tik jai,o ir vyresnioji labai pavydi.viskas turi buti po lygiai,kiekvienas pakelimas,priglaudimas suskaiciuojams
