vile, prisimineiau, kad taip ir neatsakei - ar gelta pasireiskia akivaizdziu geltumu akiu, odos, sviesiom ismatom ir labai geltonu slapimu?

As taip ir nenuejau pas daktara, nes nenoriu pasirodyt hipohondrike, o psihoterapeute man sako nueik del viso ko, bet ji manes nemacius, gal isivaizduoja labai baisiai tas mano akis, o man gal tik pasirode ana karta ryte. bet dabar susiparinus, bandau isiziuret, suprast ant kiek jie ten geltoni ar ne
Ir dar, mergaites, ar jum nebuna, kad kazko gero belaukiant prasideda stiprus nerimas, vos ne isitikinimas, kad turi atsitikt butinai kazko blogo, kad jum sutrukdyt ir bijai dabar dziaugtis, nes toks jausmas, kad tu tik nezinai kolkas, bet jau nuspresta, kad tas geras del vienos ar kitos priezasties neatsitiks.

Mane tai labai nervina ir baugina. Nu pavyzdziui, paprasau atostogu, uzsisakau kelione, ir reikia palaukt savaie-dvi iki jos, bet apima nereali baime, kad susirgsi, ar paguldys i ligonine, kad negalesi vaziuot, o jei nuvaziuosi, tai sisirgsi kelyje, reiks grizt, bus daug problemu, paguldys i ligonine uzsieny, autobusas pateks i avarija, nedagyvensiu iki keliones ir pan.

Jei, pvz., laukiu vestuviu, gimtadienio ar dar ko, rosiuos, tai visa laika neapleidzia jausmas, kad veltui kisu pinigus, kad visvien kazkas atsitiks blogo, kad neivyk tai ko laukiu, kad vel gi nedagyvensiu, susilauzysiu koja, mane paguldys i ligonine, suzinosiu apie liga ir reiks viska atsaukt, susirgs kazkas is artimuju ir pan.

Bet nenoriu apie tai galvot, noriu dziaugtis tuo, kas mane dziugina, pasiruosimu, laukimu... Bet neiseina, ta baime ir nerimas, isitikinimas kazkuo blogu yra daug didesnis ir toks jausmas, kad jei per jega nesinervinsiu, nelauksiu kazko blogaus, dziaugsiuos ir sypsosiuos, sokinesiu iki lubub - tikrai pritrauksiu kazka bloga, tikrai is principo kad nesidziaugciausi gausiu kazko blogo ir baisaus

Ka daryt?