Sveikos

Noreciau ir as prie jusu prisijungti...
Turiu valgymo sutrikimus jau daugybe metu (anoreksija ir bulimija pakaitom). Tai labai itakojo visa mano gyvenima, ir blogaja linkme

Siais metais pagaliau supratau, kad pati tikrai niekada nesusitvarkysiu su sia liga, kasmet viskas tik blogyn ir blogyn

Padejo ir jusu temute, skaiciau ja jau nuo siu metu pradzios, jusu pasakojimai padejo man pazvelgti i sia liga is salies ir paskatino pagaliau kreiptis pagalbos... Siemet pirmasyk apie tai prisipazinau savo vyrui (nors mes vede jau 8 metai). Svarsciau, ar eiti pas privatu psichologa, ar i VSC (anksciau nezinojau, kad toks centras yra), nuo VSC mane siek tiek atbaido tai, kad isikures psichiatrineje (cia gal dar nuo tarybiniu laiku atejes nepasitikejimas tokiomis istaigomis). Vis delto nutariau, kad geriau kreiptis i zmones, kurie tomis problemomis uzsiima, didesne tikimybe, kad zinos, kaip man padeti. O as labai noriu pasveikti... Nors labiau noreciau pasveikti tik nuo vemimu ir persivalgymu, anoreksija mano galveleje neatrodo didelis blogis ir net savotiskai patrauklu

Bet labiausiai noreciau atsikratyti tu ikyriu minciu apie savo isvaizda, svori, to nuolatinio nepasitikejimo savimi. Kiek kartu as kur nors nejau, nevaziavau, nebendravau su zmonemis vien del to, kad jauciausi stora ir negrazi (nors mano svoris visada budavo normalus ar kartais net per mazas).
Uzsirasiau i VSC konsultacijai, ji bus dar po keliu savaiciu. Ir labai noriu ten nueiti, ir kartu bijau... Vyras mane ramina, sako, kad jau vien tai, kad pagaliau ryzausi uzsirasyti pas gydydoja, jau yra mano sveikimo pradzia. Kad gal net nelabai svarbu, ar jie ten paciais tinkamiausiais metodais mane gydys, svarbiausia, kad pati noreciau pasveikti...
noriuzako, dziaugiuosi uz tave, kad tau geriau, kad nebevemi. Labai linkiu tau pasveikti. Labai gaila, kad nebuvo tokiu specialistu, kai as buvau jauna. Pradejau sirgti 14-15 metu, kai buvo 18 metu, ejau pas psichologa, bet taip ir nedrisau prisipazinti savo problemos. Jis niekaip negalejo issiaiskinti, kas gi man yra - tais laikais dar ir nebuvo daug informacijos apie anoreksija. O as pati labai gedijausi ir labai kruopsciai slepiausi nuo visu. Dabar bijau, kad gal ir per velai kreipiuosi pagalbos, kad gal bus labai sunku pakeisti savo iprocius, savo poziuri...