Bulimija - anoreksija

Atrodo turiu problema,seniai jau turbut... Kazkada valgydavau ir vemdavau, dar mokykloje.
O paskui nedariau to, maniau- paauglyte,padurniavau ir peraugau...
O db nezinau, berots turiu beda,nors nesu tuo tikra. Pesivalgyti daznai nepersivalgau, net nevemiu (nors pastaruoju metu noras kila,ta daryti), bet geriu laisvin.,dar liekninamasias tabletes, valgau tik pietus, aisku kas karta mazindama maisto kieki ir kuo liesiau.
Na,svoris nukrito, bet ta mazejima svorio matau tik ant svarstykliu, bet ne veidrody Teko pakeisti garderoba is 40 i 36 dydi, bet kai ziuriu i veidrodi, tas uzpakalis vistiek milziniskas
Pazadejau sau,na dar -5kg.kad jausciausi gerai, jausiuosi liekna ir savimi patenkinta ir viskas

Sveikos, mergytės. Vis paskaitau šią temą, kaip jums sekasi. Kažkada ir pati rašiau, kad pavyko "atsikratyti" bulimijos, bet kuo toliau, tuo labiau sutinku, kad valgymo sutrikimai yra psichinės ligos ir visam gyvenimui Galima pradėti sveikai maitintis, bet tos mintys visada lieka ir persekioja, kad kokios emocinės būklės būtum.
Taigi, aš ir vėl jau gera savaitė kaip pradėjau vemti, tai neberandu valios sustoti. Kiekvieną kąsniuką bandau "išvalyti" iš savęs, svaigsta galva, nieko nenoriu, jaučiuosi stora kaip meška (jau antra diena iš eilės į paskaitas neinu dėl to, o esu viena iš geriausių studenčių ir man labai sunku dėl to). Žinau, kad rytoj jau neturėsiu kur dingti ir nueisiu, nes laukia kalnas kolių, bet tos šlykštios mintys, kaltė, pasibjaurėjimas savimi nepalieka ir nemanau, kad trumpam viskas sugrįžo.
Paslapčia taip noriu vėl įstrigti į badavimo fazę, vėl pajusti tą stiprybės euforiją. Vis susimąstau ar bent kiek nors noriu pasveikti, bet negaliu sau atsakyti. Aš noriu būti sveika tik tam, kad galėčiau sėkmingai studijuoti, vėliau dirbti, kurti šeimą, bet ne dėl savęs. Jei viską būtų galima pasiekti (maksimaliais įvertinimais) nesigydant, tai tikriausiai net nesuabejočiau prioritetais.
Atleiskite už nusišnekėjimus

ereeka, tik nebandyk vemti, nes vienas kartas ir op, užsikabinai Tuo labiau jei mokyklos laikais praktikavai tai. Ir kad tik pietus valgai labai negerai, vis šokdini savo organizmą, varai jam stresą su tokiais ilgais nevalgymo tarpais ir kiekvieną kartą pavalgius, jis jau žino, kad "reikia ruoštis karui" ir sukaupia daugiau maisto medžiagų atsargai nei įprastai kauptų jei valgytum dažniau. Dėl laisvinamųjų, tai iš mano praktikos jie tikrai nieko nepadeda, tik dehidratuoja tave ir viskas, tai ar verta? O apie tabletes turiu tokią nuomonę, kad stebulingų vaistų nėra, visos jos veikia (jeigu veikia) tai tik placebo principu, todėl neverta į juos investuoti. Auksinė taisyklė yra normaliai maitintis ir bent mankštintis.
O jeigu matai, kad svarstyklių skaičiukai nieko nesako, tai gali pabandyti matuotis apimtis metriuku, tada matysi savo progresą, o šiaip 36 dydis nėra didelis! Gal tik tau pačiai atrodo, kad užpakaliukas didelis ir tiek. Daug gyvų pavyzdžių žinau dėl užpakalio dydžio Niekam jis neįtinka.
O šiaip pas moteris riebalai yra linkę kauptis ir pilvuko apačioje ir apie dubenkaulį, šlaunis - tai natūralu, prigimtis. Šiose vietose yra svarbiausi moters organai, skirti vaisiui išnešioti ir jie turi būti apsaugoti.

ereeka, tik nebandyk vemti, nes vienas kartas ir op, užsikabinai Tuo labiau jei mokyklos laikais praktikavai tai. Ir kad tik pietus valgai labai negerai, vis šokdini savo organizmą, varai jam stresą su tokiais ilgais nevalgymo tarpais ir kiekvieną kartą pavalgius, jis jau žino, kad "reikia ruoštis karui" ir sukaupia daugiau maisto medžiagų atsargai nei įprastai kauptų jei valgytum dažniau. Dėl laisvinamųjų, tai iš mano praktikos jie tikrai nieko nepadeda, tik dehidratuoja tave ir viskas, tai ar verta? O apie tabletes turiu tokią nuomonę, kad stebulingų vaistų nėra, visos jos veikia (jeigu veikia) tai tik placebo principu, todėl neverta į juos investuoti. Auksinė taisyklė yra normaliai maitintis ir bent mankštintis.
O jeigu matai, kad svarstyklių skaičiukai nieko nesako, tai gali pabandyti matuotis apimtis metriuku, tada matysi savo progresą, o šiaip 36 dydis nėra didelis! Gal tik tau pačiai atrodo, kad užpakaliukas didelis ir tiek. Daug gyvų pavyzdžių žinau dėl užpakalio dydžio Niekam jis neįtinka.
O šiaip pas moteris riebalai yra linkę kauptis ir pilvuko apačioje ir apie dubenkaulį, šlaunis - tai natūralu, prigimtis. Šiose vietose yra svarbiausi moters organai, skirti vaisiui išnešioti ir jie turi būti apsaugoti.
[/quote]


Kas liecia vemima, negaliu nieko padaryti, jei pavalgau daugiau savaime gaunasi, kad tesiog "atpilu" kaip vaikas kai persivalgo,jam "atpila", kazkaip panasiai ir man, itempiu skrandi, na pilvo raumenis ir viskas savaime iseina, atsigeriu vandens, tada vel itempiu,taip man ir iseina,ka per daug suvalgau,nereikia kisti per prievarta pirstu.
Valgau pusrysius, jogurto, na aktimelio isgeriu ar pan.,pietus numazinau dar per puse.
Cm matavau, senokai, pries savaite, na per ta praeita savaite tik 2sm sumazejo.
Taciau vis tiek daug. Manau tesiog nusibresiu norimo svorio,cm limita,na kiek man reikia ir ne maziau ir viskas

sveikos, vis paskaitineju bet jau nebespeju visko perskaityt, jau kažkada rasiau kad turejau ir as nemaža sios ligos staža,dabar jau 5-6metai praejo kai nevemiu, o vemiau turbut irgi kokius 6metus,nežinau kaip viskas butu baigesi,nes vemti budavo taip paprasta,tiesiog nueini i tualeta itempi raumenis ir viskas svariai iseidavo, sustabde vienintelis dalykas-vaikas,pradejau lauktis isikaliau kad vaikui bus negerai,truks medžiagu,ir viskas,taip kaip ir su rukymu.
pasistenkit susirasti kuo daugiau veiklos,kad visa diena butu užimta,galu gale kuo maziau namie buti,as bandžiau ir sporto klubuose praleisti kuo daugiau laiko,bet aisku lengva sakyti,žinau kaip ir man nelabai kas padedavo,nei psichologai net i ligonine buvau paguldyta...
kai jau labai noresis atsverskit internete inforamcija apie to pasekmes,gal nors tai po truputi atbaidys,leis sumažinti vemimu skaiciu,ir po truputi mažinsit...kažkaip juk reikia tai stabdyti,negali tai testis amžinai....linkiu istvermes

Man ir vemt paprasta, bet as asmeniskai neskaitau,kad tai liga, jug tycia pirstu nekaisau, neturiu noro pastoviai vemti,tik tuomet kai pavalgau daugiau nei deretu.
O tai kad man i kuna viskas eina, ir storule esu, bet nenoriu su tuo taikstytis irgi ne liga, tad ne vsada vemimas reiskia liga

Man irgi labai lengva vemti. Kaip ir jūs aprašėtė, tiesiog įtempi pilvo raumenis kažkaip ir... vuolia.
O šiaip jau gal kokią savaitę ramu Dabar tiesiog kontroliuoju svorį ir stengiuosi neapsiėsti, kad nekiltų pagundų. Labiausiai mane stabdo dantys. Nenoriu jų visiškai sugadinti su rūgštimis, nes ir taip jie nėra stiprūs.
Dėl veiklos susiradimo, pas mane veikia toks mąstymas, kad aš specialiai ryte stengiuosi išeiti iš namų be pusryčių, per pietus nevalgau, nes gėda prie kitų ir jei žinau, kad yra galimybė kur nors ilgiau užtrukti, būtinai ją išnaudoju, kad tik atitolinčiau grįžimą namo = valgymą. Gal kitoms merginoms ir tinka toks būdas. Tikiuosi, kad tinka
Labai smalsu kaip noriuzako sekasi.
Beje sveikinu visas su sniegu Kažkaip jaučiu, kad man net nuotaika pasitaisiusi. Ir artėjančią mėgstamiausią šventę - Kalėdas jaučiu, ir tas baltumas nuramina, atpalaiduoja. Kaip jums?

Sveikos, bendrazyges nesu naujoke, bet seniai tokiose temose nesilankiau, na bet riba priejau, kai negaliu tylet apie savo negale. Taip taip, NEGALE - kuri, mano manymu, tiek fizine, tiek psichologine... Taip sakau, nes savo kuna vemimais zaloju jau penkti metai O juk, sakoma, jog kunas musu tvirtove. Kam mes griaunam save, niokojam, bandom sunaikint, letai ir kankinanciai. "Kvepia" mazochizmu juokas pro asaras...
Na, bet nepradesiu nuo nusiskundimu, nuo moralu ar panasiai...Ne ne, atvirksciai, noriu pasidziaugti! Dziaugiuosi, mielosios, kad dar ne visi dantys sudedo, kad plaukai puse velnio...apie nagus patylesiu Dar galiu pasidziaugti oru, nors salcio nekenciu bet reikia dziaugtis bet kokiu oru, juk nepajute skausmo nepazintume malonumo dziaugsmo...
Hm, dziaugiuosi, kad stengiuosi kapstytis is bulimijos spastu, pykstu ant saves, kad nerandu jegu kreiptis i specialistus, ir kad siandien vel vemiau...O baisiausia, kad verciu kankintis salia esancius zmones, del mano nuotaikos kaitos, del niurumo, irzlumo...
Man geda, kad vemiu, geda iki plauku galiuku, jauciuosi pazymeta stigmos zenklo, nevykele, o juk studjos puikiai sekasi(aisku, kai nevemiu)...Jauciuosi negrazi, baisi...net ne stora, tiesiog baisi...nors draugas ir aplinkiniai tvirtina, kad esu simpatiskos isvaizdos, grazios figuros, kaip man save tuo itikint, kaip pradet save gerbt, kai zinau, kad vemiu, kad meluoju...

Turiu prasyma, noriuzako , skaiciau, kad turite planeli maitinimosi is VSC, ar galetum man i el.pasta atsiust...Buciau be galo dekinga

Na, o visa savo rasini tikrai nesitikiu, kad kas skaitys, gal net ai ko nesupras, bet aciu kad isklauset, aciu kad leidot issikalbet, man to labai reikejo

Labas mergaites
Neseniai irgi buvau valgymo sutrikimu verge. Sirgau anoreksija, po to pradejau persivalgyt, o kad nesustoreciau badaudavau po tu persivalgymu kelias dienas... Na, nors nevemiau, bet vistiek, man buvo labai blogai, jauciausi nelaiminga, lyg stumciau dienas laukdama kazko -- nezinia ko, ar suplonejimo, ar stebuklingos dietos atradimo... Pries kelias savaites perskaiciau knyga "Moterys, maistas ir Dievas" (Geneen Roth). Nezinau kas man nutiko, atrodo atsivere akys... Supratau tiek daug dalyku apie save, savo tikruosius norus, kurie pasireiksdavo per maista. Nuo tada nebepersivalgau, svoris net gi nukrito siek tiek, nes isiklausau i savo kuna -- valgau kai isalkstu, ir tik tiek kol pasisotinu.
Patikekit, tai nera sunku. Atvirksciai -- sededama prie stalo jauciuosi laisva, megaujuosi maistu, pasitaise santykiai su artimaisiais. Ne vienos is musu gyvenimas nera skirtas tam, kad visa laika kovotume su savimi. Musu paskirtis pasaulyje yra kita. Tik supratusios, kad maistas ir figura nera svarbiausias dalykas gyvenime, jus issilaisvinsite, patirsite tikra laime ir turesite idealia figura. Niekad nepriaugsit ne gramo ir galesite to nebebijoti, nes pats kunas jums sakys, kiek ir kokio maisto jam reikia. Patikekit, kad galit iseit is valgymo sutrikimu, tai nera sunku, reikia tik suprast. Tikrai rekomenduoju ta knyga, bandykit gilintis i save visais imanomais budais, nes vemimas, kaip ir badavimas ar persivalgymas yra sutrikimas. Niekad nebusit laimingos ir laisvos, jeigu vemsit. Nesvarbu, ar vemiat kisdamos pirstus ar tik skrandi itempdamos. Neapgaudinekit saves -- cia vienas ir tas pats -- t.y. bulimija. Jus ta zinot.

krissst
dziaugiuosi, kad atradai savo motyvacija sveikti knygoje, geras dalykas ir tikiuosi ne laikinas...nes kiek tu ikvepimu (po knygu skaitymo,straipsniu video, filmu ziurejimo, mamos uzklupimu) as paturejau, ne tas zodis...ir atkinso dieta atrode, kaip issigelbejimas ir paskaicius knygas, straipsnius, atrode, vat tai tas ko man reikejo...bet ilgainiui tai uzsimirsta...reikia specialistu pagalbos, kad pakeist musu poziuri i save, savo kuna, savo asmenybe...susitvarkyt senas nuoskaudas, traumas, isliet skausma ir uzsimirst, tai pacioms neimanoma, na, arba beveik neimanoma...pesimiste as pasidariau, nes jokiu prosvaiscu savo gyvenime nematau...bulimija viska griauna, as neturiu jegu jos nugalet viena, pati...man reikia pagalbos, bet bijau...ko bijau? nezinau, nebuti suprasta, kad nesugebes man padet net specialistai, kad suzinos draugai ar pazistami, mylimas zmogus...bijau, jis nesupras...as daug ko bijau, todel jauciuosi nevykele, o kad taip nesijaust velgi reikalinga prof pagalba, bet vel baimes iisplaukia, vat tokia mano gyvenimo karusele, viskas uzkniso juodai, jokios knygos jau neikvepia, tiesiog noriu ismokt valgyti, as pamirsau kaip tai daroma zmoniskai, issitryne ta info...vaikystei pratino suryt viska, ko negali suryt kiti, buvau seimos sukliu deze...tokia jauciuosi iki siol...tevas apskritai kazkokia itampa pastovia man sukelia, viskas nervina kai jis salia, net ziuret i ji negaliu be kazkokio pykcio...atsiprasant

EyesOfAzure,
absoliuciai viska, ka parasei savo poste, as irgi jausdavau. Ta knyga nebuvo kazkokia siaip motyvacija. Ten aprasyta labai konkreciai, kaip musu vidinis pasaulis, isitikinimai formuoja musu valgymo iprocius. Persivalgydami arba badaudami mes pasamoningai kenkiam savo kunui, t.y. baudziam save uz kazka. Kiekvienam zmogui priezastys buna skirtingos -- pvz. tavo atveju: sakai, kad seimoje jausdavaisi kaip siuksliu deze. Taip jautiesi ir dabar, artimiesiems reikalinga tik maistui "sunaikinti", o dar be to tokia apgailetina, kad nemastai apie nieka kita tik maista/svorio metima... Toks ziaurus buna daugelio zmoniu saves suvokimas, nors tai NERA tiesa. Tai supratus isnyksta bet kokia itampa valgant, tuomet valgai tik isalkus kol pasisotini.
Tu rasei: "reikia specialistu pagalbos, kad pakeist musu poziuri i save, savo kuna, savo asmenybe...susitvarkyt senas nuoskaudas, traumas, isliet skausma ir uzsimirst". BUTENT, butent visa tai man "daejo" per mazdaug savaite, nes leidau sau atsiverti, supratau, kad nesu tokia, kokia visada save isivaizdavau. Tai tikrai nera laikina, nes karta patyrus ta laisve sedint prie stalo, nebijant kad kazkas pamatys, kaip valgau, mylint save, man net nebekyla mintis grizt prie ankstesnio gyvenimo. Tiesiog tam nera priezasties -- kam zalot save, jei gali mylet, kam kankintis del figuros, jeigu negalvodama apie ja jau numeciau 3 kg ir svoris ir toliau krenta... Tai tik dalis pokyciu mano gyvenime -- dar visiskai (i gera) pasikeite santykiai su artimaisiais, tapau daug komunikabilesne, isnyko auditorijos baime.
Patikek, tai nebuvo sunku, man tarsi akys atsivere, o paskui viskas vyko savaime. Primygtinai rekomenduoju ta knyga, as ja skaiciau ir negalejau atsistebeti, kad kiekvienas zodis, kiekviena mintis taip idealiai atitinka mano savijauta. (Jei esi is Vilniaus, ar kada nors cia busi, tai netgi galeciau paskolint tau ta knyga...)

Na jau, nesikreipk i mane Jus, man dar tik 19 Del planelio - parasyk savo el pasto adresa man i az

Šiuo metu tokia pasimetusi esu, tiesiog padalinta į dvi dalis. krissst paminėjo tą knygą. Norėčiau ją perskaityti, bet bijau, kad ji visiškai pakeis mano nuomonę apie viską, ką turėjau anksčiau. Kažkiek šios mano "paslaptėlės" įaugo į mane ir nejauku net būtų su jomis išsiskirti. Be to bijau nesustorėti panašių knygų prisiskaičius, nors žinau, kad ten rašo įsiklausyti į organizmą ir sekti jo ženklais, bet aš nebeturiu alkio tikro alkio jausmo. Kai manau, kad esu alkana dažnai savęs kausiu ar tikrai taip jaučiuosi, o gal tiesiog užtektų vandens, gal tiesiog noriu gerti ir taip vis nutempiu valgymą.
O ši savaitė man buvo beveik ideali nevėmimo atžvilgiu. Tik vieną kartą vėmiau, manau, kad puikus pasiekimas vis tiek Tačiau vėl badavau, o čia jau kita kalba...