Vaikai ar vyras?

#121
QUOTE(Big_trouble @ 2010 05 19, 10:33)
Vakar su viena drauge beplepant užkliuvo vienas sakinukas, kurį ji pasakė. O skambėjo maždaug taip - kad vaikai jai svarbiau, nei vyras. Ji skiria visą savo dėmesį vaikams, atiduoda visą save jiems.Vyras tik kaip vyras, kuris rūpinasi šeima, kad natūralu, jog jis turi būti, kaip šeimos galva. Ir pagalvojau, ar taip pat mano visos mamos, auginančios savo vaikus? Ar vaikai turi priklausyti tik motinai ir motina turi atsiduoti tik jiems?
Aš visuomet maniau, kad vaikai - dviejų žmonių kūrinys, kuriuos auklėja, augina, kuriais rūpinasi abu.Bet vyras ir žmona turi būti svarbiausi vienas kitam, turi laikyti tarpusavio ryšį nuolat.Nes vaikai užaugs ir išeis.O kaip tada mamai, kuri buvo visa vaikuose?Ji verks kruvinomis ašaromis, kad vaikai išėjo ir prakeiksmais ludės marčias ar žentus, nes atėmė iš jos gyvenimo prasmę?
Ar aš čia labai savanaudė ir nusišneku? g.gif


Sorry, bet tikrai truputi nusisneki. Naturalu ir normalu, kad vaikai yra svarbiau uz antra puse, tiek vyrams, teik moterims. Vaikai - tai tavo kunas ir kraujas, taves pratesimas, mazi zmones, kurie reikalauja daug rupescio, priezuros ir demesio kol mazi, ir netgi kol suauga jiems nuolat reikia tiek materialinio, tiek moralinio palaikymo, kad uzaugtu pilnavertemis asmenybemis. O antra puse - su jomis buna visaip, buna tokiu situaciju, kad vakar viena, siandien jau kita... Bet vaikai VISADA isliks vaikais, kas bebutu. Netgi suauge, jau kuriantys savo gyvenimus, jie visada liks tavo kunas ir kraujas, atves anukus pasidziaugti (beje, kaip gyvenimo praktika rodo, seneliai myli ir lepina savo anukus net labiau, nei lepino savo vaikus thumbup.gif ). vaikai yra gyvenimo tikslas, ne antra puse. Aisku, jei su antra puse santykiai normalus, tai ji irgi yra labai svarbus, mylimas zmogus, bet TIK PO VAIKU.
Atsakyti
#122
QUOTE(mylimuke @ 2010 11 29, 23:53)
Negi tai, kad vaikai kažkada išeis, yra toks svarus argumentas? Kur jie išeis? Tik iš namų. Bet ne iš jūsų gyvenimo. Na, nebent jaus, jog jums jų tikrai nereikia...


Kai normuojama meile, nera dvasinio kontakto, vaikai iseina, nes yra jau tam nuteikti, kad privalo iseiti. Demesi skirs savo sutuoktiniams, nes jie bus prioritetu, tevai stoves paskutineje eileje. Bet tuomet del to nepykite ir nekaltinkite savo vaiku antruju pusiu.
Atsakyti
#123
QUOTE(Gordon @ 2010 11 29, 23:59)
(beje, kaip gyvenimo praktika rodo, seneliai myli ir lepina savo anukus net labiau, nei lepino savo vaikus thumbup.gif )


Taip yra todėl, kad seneliams nereikia vaikų auginti (suprask - jiems nereikia atlikt didžiausio vargo), o užtenka tik jais džiaugtis. Be to, jie nebelinkę niekur lėkti ir skubėti kaip kad jaunesni žmonės, turi daugiau kantrybės, išminties.
Atsakyti
#124
QUOTE(Big_trouble @ 2010 05 19, 11:33)
Vakar su viena drauge beplepant užkliuvo vienas sakinukas, kurį ji pasakė. O skambėjo maždaug taip - kad vaikai jai svarbiau, nei vyras. Ji skiria visą savo dėmesį vaikams, atiduoda visą save jiems.Vyras tik kaip vyras, kuris rūpinasi šeima, kad natūralu, jog jis turi būti, kaip šeimos galva. Ir pagalvojau, ar taip pat mano visos mamos, auginančios savo vaikus? Ar vaikai turi priklausyti tik motinai ir motina turi atsiduoti tik jiems?
Aš visuomet maniau, kad vaikai - dviejų žmonių kūrinys, kuriuos auklėja, augina, kuriais rūpinasi abu.Bet vyras ir žmona turi būti svarbiausi vienas kitam, turi laikyti tarpusavio ryšį nuolat.Nes vaikai užaugs ir išeis.O kaip tada mamai, kuri buvo visa vaikuose?Ji verks kruvinomis ašaromis, kad vaikai išėjo ir prakeiksmais ludės marčias ar žentus, nes atėmė iš jos gyvenimo prasmę?
Ar aš čia labai savanaudė ir nusišneku? g.gif


o as palaikau tavo nuomone smile.gif wub.gif
Atsakyti
#125
Perverčiau kelis psl. ir pasidarė aišku, kad labiausiai už vyrus draskosi tos, kurios vaikų neturi. wink.gif Na, galiu pasakyt tiek, kad kai jų susilauksit, ateikit čia vėl pasisakyt.

Tiesa, o kam tuos vaikus išvis gimdyti? Jeigu mylimiausias vyras, o vaikai vis tiek kažkada išeis, tai ar bereikia jų išvis?
Atsakyti
#126
QUOTE(mylimuke @ 2010 11 30, 09:35)
Perverčiau kelis psl. ir pasidarė aišku, kad labiausiai už vyrus draskosi tos, kurios vaikų neturi. wink.gif  Na, galiu pasakyt tiek, kad kai jų susilauksit, ateikit čia vėl pasisakyt.

Tiesa, o kam tuos vaikus išvis gimdyti? Jeigu mylimiausias vyras, o vaikai vis tiek kažkada išeis, tai ar bereikia jų išvis?

Matyt, kad vyrui meilė liejasi per kraštus, ir atsiranda poreikis tuo pertekliu dalintis su kažkuo kitu, bet tuo pačiu ir bendru.

Na, o gal mums atrodo, kad vaikai nesvarstomai svarbiausi tol, kol jie dar nėra užaugę ir labai prisirišę, tiesiogiai visapusiškai nuo savo motinų priklausomi bambliai. Gal jiems suaugus mums vėl ims viskas atrodyti šiek tiek kitaip...
Atsakyti
#127
QUOTE(mylimuke @ 2010 11 30, 00:53)
O jeigu vaikai 5 ar net daugiau? Likusius procentus nuo tų 50 ir visų kitų užsiėmimų po trupinį paskirstyt vaikams?  biggrin.gif  Kiekvienas vaikas kasdien turi gauti bent kažkiek tėvų dėmesio tik sau, o ne dalintis dar su kažkuo (ne mistika, o auklėjimo psichologija).
O jeigu vaikas dar mažas, o vyras neįgalus (laikinai ar visam laikui) ir pats negali pavalgyti? Kurį pirmiausia maitinsit?
1. O tau labai baisu pralaimėti kovoje dėl dėmesio prieš savo pačios vaikus? Tau vyro dėmesys tau pačiai svarbiau negu vaikams? Ir pati jį mieliau skiri vyrui negu jiems?
2. Į ką gi jie atsirems, jeigu tėtis su mama tik vienas į kitą žiūri  doh.gif  Tipo jeigu jau vyrui dėmesio mažiau skirsit, tai vaikai nebus saugūs ir į jį atsiremt negalės?
Kalbat apie kažkokias harmonijas, bet labai panašu, kad vyras jums gerokai svarbesnis.
Negi tai, kad vaikai kažkada išeis, yra toks svarus argumentas? Kur jie išeis? Tik iš namų. Bet ne iš jūsų gyvenimo. Na, nebent jaus, jog jums jų tikrai nereikia...

Atsakau tiesiai sviesiai - vyras man kiek svarbesnis nei vaikai, mazdaug 45/55 proc. vyro naudai. Tai nereiskia, kad as kazko nedaduodu savo vaikams. As ziuriu i savo ateiti (taip, taip - i savo ateiti, nes man reikia gyventi ir savo gyvenima).
As manau, kad vaikai anksciau ar veliau iseis kas kur - liksim mes su vyru vienu du. Auklejimo, auginimo, issilavinimo uzduotis bus atlikta.
Ar neteko girdet, kad seimos griuna po to, kai vaikai iseina is seimos? Kodel taip ivyksta? Manau nemaza dalimi del to, kad sutuoktiniai nemato vienas kito.
As noriu matyti savo vyra, su juo nugyvent gyvenima iki galo - kartu sulaukt senatves. Kas jei ne kartu gyvenantis vyras - mano vyras suteiks pagalba ir atrama gyvenime?
Vaikai tuo metu tures savo seimas - jie rupinsis sava seima, jie tures savu problemu. Ir budami suauge prasys musu pagalbos. Pabreziu - prasys.
O mums i ka remtis? Kieno man prasyti? Manau, kad sutuoktiniai turetu remtis viens i kita.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Eglaitė 32: 30 lapkričio 2010 - 11:16
#128
tiksliau ne nuo motinu priklausomi ,o nuo savo tevu priklausomi kudikiai(o ne kazkokie bambliai smile.gif )

ar jus mastot,kad jei jau seimoje atsiranda vaikas tai tik mamaos pareiga juo rupintis? doh.gif gi ir teveliai turi rupintis vaikais,kad butu islaikyta pusiausvyra namuose


Eglaitė 32 > nepykit bet nenoreciau tokios mamos...suprask,mane tevai mylejo ir uzaugino kartu, demesio daug skyre, abiem tevams esu svarbesne uz antraja puse...isejau is namu ir kas ? kazkaip neissibegiojo jie, keliauja kartu ir t.t.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Reika: 30 lapkričio 2010 - 11:40
#129
QUOTE(juzė @ 2010 11 30, 10:45)
Matyt, kad vyrui meilė liejasi per kraštus, ir atsiranda poreikis tuo pertekliu dalintis su kažkuo kitu, bet tuo pačiu ir bendru.

Na, o gal mums atrodo, kad vaikai nesvarstomai svarbiausi tol, kol jie dar nėra užaugę ir labai prisirišę, tiesiogiai visapusiškai nuo savo motinų priklausomi bambliai. Gal jiems suaugus mums vėl ims viskas atrodyti šiek tiek kitaip...

Vaikų turit?

Aš turiu. Dabar tikriausiai tas amžius, kai pagal jus, man jie "nesvarstomai svarbiausi". Jei jau čia kažkas pradėjo procentais matuot, tai nėra taip, kad vaikai man 100proc svarbiausi. Gal net ne 90. Ir net negaliu pasakyt, kiek.
Meilė ir rūpestis niekuo neišmatuojami ir niekaip neskirstomi. Jeigu jau jūsų matematiški protai priima tik skaičius, tai vaikams vienas šimtas procentų, o vyrui - kitas šimtas. Ir vieni nuo kitų nepriklauso.

QUOTE(Eglaitė 32 @ 2010 11 30, 11:59)
Atsakau tiesiai sviesiai - vyras man kiek svarbesnis nei vaikai, mazdaug 45/55 proc. vyro naudai. Tai nereiskia, kad as kazko nedadzuodu savo vaikams. As ziuriu i savo ateiti (taip, taip - i savo ateiti, nes man reikia gyventi ir savo gyvenima).
As manau, kad vaikai anksciau ar veliau iseis kas kur - liksim mes su vyru vienu du. Auklejimo, auginimo, issilavinimo uzduotis bus atlikta.
Ar neteko girdet, kad seimos griuna po to, kai vaikai iseina is seimos? Kodel taip ivyksta? Manau nemaza dalimi del to, kad sutuoktiniai nemato vienas kito.
As noriu matyti savo vyra, su juo nugyvent gyvenima iki galo - kartu sulaukt senatves. Kas jei ne kartu gyvenantis vyras - mano vyras suteiks pagalba ir atrama gyvenime?
Vaikai tuo metu tures savo seimas - jie rupinsis sava seima, jie tures savu problemu. Ir budami suauge prasys musu pagalbos. Pabreziu - prasys.
O mums i ka remtis? Kieno man prasyti? Manau, kad sutuoktiniai turetu remtis viens i kita.


Ir jums tas pats klausimas - vaikų ar turit jau?

Jeigu vaikai bus antram plane, be jokios abejonės, jūs niekada negalėsite į juos atsiremti, nes jūsų jiems nereiks.
Be to, jūsų viltis su tuo pačiu vyru nugyvent iki gyvenimo galo tėra noras, o ne faktas. Laikysitės įsikandus vyro, o vieną dieną galit likt be jo, be antro, be trečio... O vaikam irgi nerūpėsit. Nu ir ką, vėl viena liekat.
Apie vyrą kalbat kaip apie amžiną dalyką. O sakykit, nejaugi manot, kad užaugę vaikai niekada nepadės savo tėvams, niekada nepalaikys, nesirūpins? Nesakau, kad visi turi būt "susiklijavę", bet tokie santykiai labai dvelkia šalčiu. Nors ką duodi, tą ir gauni, ar ne taip?
Atsakyti
#130
QUOTE(Reika @ 2010 11 30, 11:09)
ar jus mastot,kad jei jau seimoje atsiranda vaikas tai tik mamaos pareiga juo rupintis? doh.gif  gi ir teveliai turi rupintis vaikais,kad butu islaikyta pusiausvyra namuose

Žinoma, kad abiejų tėvų, tačiau imant kūdikius iki tam tikro amžiaus (kai kurie psichologai sako, kad tėčio labiau reikėti pradeda nuo 6-erių), vaikai būna labiau prisirišę prie motinų (maitinimas krūtimi, rūpinimasis higiena, švelnumas, ir t.t.)
Papildyta:
QUOTE(mylimuke @ 2010 11 30, 11:15)
Vaikų turit?
Dabar tikriausiai tas amžius, kai pagal jus, man jie "nesvarstomai svarbiausi".

Taip.
Atsakyti
#131
QUOTE(mylimuke @ 2010 11 30, 13:15)
Vaikų turit?

Aš turiu. Dabar tikriausiai tas amžius, kai pagal jus, man jie "nesvarstomai svarbiausi". Jei jau čia kažkas pradėjo procentais matuot, tai nėra taip, kad vaikai man 100proc svarbiausi. Gal net ne 90. Ir net negaliu pasakyt, kiek.
Meilė ir rūpestis niekuo neišmatuojami ir niekaip neskirstomi. Jeigu jau jūsų matematiški protai priima tik skaičius, tai vaikams vienas šimtas procentų, o vyrui - kitas šimtas. Ir vieni nuo kitų nepriklauso.
Ir jums tas pats klausimas - vaikų ar turit jau?

Jeigu vaikai bus antram plane, be jokios abejonės, jūs niekada negalėsite į juos atsiremti, nes jūsų jiems nereiks.
Be to, jūsų viltis su tuo pačiu vyru nugyvent iki gyvenimo galo tėra noras, o ne faktas. Laikysitės įsikandus vyro, o vieną dieną galit likt be jo, be antro, be trečio... O vaikam irgi nerūpėsit. Nu ir ką, vėl viena liekat.
Apie vyrą kalbat kaip apie amžiną dalyką. O sakykit, nejaugi manot, kad užaugę vaikai niekada nepadės savo tėvams, niekada nepalaikys, nesirūpins? Nesakau, kad visi turi būt "susiklijavę", bet tokie santykiai labai dvelkia šalčiu. Nors ką duodi, tą ir gauni, ar ne taip?

Mano sunui 19, dukrai 20.
Isikandus as nesilaikau nieko. Norai pildosi, jei i norus idedi atitinkamu pastangu.
Apie vaiku padejima mums sunku isivaizduoti, nes paprastai jiems reikia pagalbos. Cia jiems - nuolat truksta pinigu ir kitokios pagalbos.

Amzinas tas dalykas (vyras) ar ne - priklauso nuo musu paciu. Mano vaikai jau iseje - tai yra normalu.

As egoiste - dabar as noriu gyventi savo gyvenima, o ne vaiku gyvenima. Ka galejome, ta daveme. Vaikai jau nebe vaikai, o suauge zmones.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Eglaitė 32: 30 lapkričio 2010 - 11:31
#132
QUOTE(juzė @ 2010 11 30, 12:17)
Žinoma, kad abiejų tėvų, tačiau imant kūdikius iki tam tikro amžiaus (kai kurie psichologai sako, kad tėčio labiau reikėti pradeda nuo 6-erių), vaikai būna labiau prisirišę prie motinų (maitinimas krūtimi, rūpinimasis higiena, švelnumas, ir t.t.)
Papildyta:

Taip.


Pagal man žinomus šaltinius, vaikams tėčio "reikia" labiau tada, kai jie pradeda vaikščioti, kalbėti, labiau nori žaisti, būti aktyvesni ir judresni. Tam labai tinka tėčiai. Čia viena iš nuomonių.

Nors aš asmeniškai manau, kad ir nuo kūdikystės tėvai puikiai gali dalintis vaiko priežiūra. Mama gali maitinti krūtimi, migdyti, glostyti, tėtis gali išmaudyti, keisti sauskelnes, išeiti kartu į lauką. Tėvo ir mamos emocinio ryšio su vaiku gal ir negalim sulyginti, visgi su mama jis kur kas anksčiau užmegztas ir glaudesnis turint omeny tai, kad vaikas atsiranda iš jos, ji jį išnešioja, vėliau žindo, bet tikrai nereikia nuvertinti vaiko buvimo su tėčiu. Kaip gi kitaip užsimegs, sustiprės ryšys, jeigu tėtis nebus su vaiku? Gal ir nevadovauja jiems emocijos, bet normalus vyras protu suvokia, jog tai jo vaikas, kuriuo turi rūpintis ir auklėti kartu.

Protinga mamos meilė sugebės susitaikyti su tuo, kad vaikai kažkuriuo metu išeina. Sugebėti atsiskirti yra nenuginčijama sveikos meilės ir auklėjimo dalis. Tokiu atveju neteks su baime svarstyti, ar bus po to šalia palaikantis žmogus, ar ne.
Atsakyti