
mergaitės iš manes pasijuokė....nežinau kas...ar dievas, ar likimas, ar gyvenimas...nežinau iš kur tos stiprybės pasisemti

aš nesijaučiu auka

viską, ką dariau, dariau iš meilės...bet sužinojau, kad viskas buvo tik sapnas...nugirdau vyro pokalbį su bendradarbiais, šventė gimtadienį, o aš buvau vyrui už nugaros, tai iš pokalbio supratau, kad aš jam ne vienintėlė...visi pasimetė, bandė jį perspėti, kad aš girdžiu, bet žodis, kaip žvirblis, nebesustabdysi...Dievas davė ligą, leido pažinti pasaulį kitaip, leido susivokti, kad viskas yra laikina,,,ir kad, man dar nėra taip blogai, aš dar turiu daug šansų pasveikti....bet šiandien nebenoriu tikėti niekuo,,,,,nes išdavystė ir veidmainiškumas mane užmušė,,,ir verkti net negaliu, ir neverksiu...tikiu, kad rytoj apie viską galvosiu jau kitaip...tik dabar reikia viską susivokti.....aš dėkinga likimui, kad leido pažinti Jus, mergaitės,,,Jūsų pamokslai, pabarimai, man glosto širdelę,,,,vis dėl to reikėjo mane dilgelėm nuplakti,,,,nes žaidžiau su savo sveikata dėl išdaviko....bet dariau tai, iš visos širdies, norėjau matyti žmogų laimingą,,,,o pasirodo-be reikalo....turiu dukriuką, privalau gyventi dėl jos...ir dar turiu šunį taksą, kuris manęs niekada neišduos, labanakt,,,,,,nors kaži ar užmigsiu....ačiū, kad esate
Iš žemės ir dangaus atėjome. Į dangų ir žemę grįšim. Nebent pakeliui pasiklysim....