Anyta

,as ir nebelabai,atsiverciau sia tema ir tikejausi pamatyti daug geru ir blogu pasakojimu apie anyta,o cia tokios rimtos temos vystosi
as apie savo anyta galiu pasakyti tik tiek dviveidis ji zmogus

Sy vyru iki vestuviu draugavome 4 metus, vienerius is ju kartu pas ji gyvenome kartu su anyta ir vyro broliu(po vestuviu gyvenam ir dabar).Butas 4 kambariu vietos visiems sociai,iseiti kazkur ir nuomuotis atiduoti kazkam pinigus ne uz savo buta-nu nezinau aisku as visada uz tai kad seima turi buti atskirai nuo tevu bet kartais gyvenime susiklosto tokios situacijos kad yra taip geriau:)Kalbant apie anyta neturiu ne vieno blogo zodzio,jau nuo tos dienos kai vyras pirma karta mane parsivede supazindinti tarp musu kuo geriausi santykiai,net nesutarimu su vyru atveju ji visada palaiko tik mane o ne ji nes kaip pati sake kad "savo sunu per gerai pazystu" Matau kokia meile ji apgaubia abu savo sunus,kaip myli mane ir stengiasi kad mums viskas butu kuo geriau-negaleciau jos izeisti kad ir koks vienas kitas jos poelgis man nepatiktu O gyventi kartu yra ir pliusu-valgyti daro,as buna miegu ilgai ir nespeju pietums kazko sumastyti,rubeliai isplauti,net ir kambarius abiems tvarkytis maloniau,visada yra su kuo pasneketi apsneketi O vakarais smagu brendziuko nusipirkus sesti ir iki velumos kalbetis,krizenti Zinau kad yra ir kitokiu tu anytu,turiu ir draugiu tarpe kurios tikrai nesugyvena su savosiom kaip suo su kate. Visko gi buna uznervuoja nueinu i kambari patyliu ir vel viskas ok,o be to ir tu marciu aisku visokiu buna -kaip viena mano drauge kurios anyta gyvena kitame mieste ir tai sugeba del jos bambeti uzkliuna tai kad paskambinus nori pakalbeti o jai matai panelei netinka nes uzknisa ir neturi apie ka sneketi na va ir issipleciau

Zodziu gal ir as kazkada turesiu martele ir neisivaizduoju kaip galima nemyleti moters kuria myli tavo pacios vaikas...

Ievuli as tau nuosirdziai pavydziu
bet pvz mane tai nervintu jei anyta mano rubelius skalbtu arba jei mano anytai tektu gaminti mums pietus,zinau kad ji nieko i akis nesakytu,o uz akiu,tai ui ui ui

tai kad ji jau tokia yra kaip vista pereksle,kad tik visiem butu gerai daro;]

Kai su vyru apsivedem, jo mamyte matyt negalejo jo taip lengvai paleisti ir kisosi i menkiausius musu reikalus. Visada turejau aiskia pozicija ne kaip ozkai uzsispirti ir nepriimti jos nuomones, o tiesiog paaiskinti savaja. Trumpai ir su tokiu ramiu tonu, leidzianciu suprasti, jog ji tiesiog neperkalbes. Laimei mane visada palaikydavo vyras. Laikui begant, dabar jau po desimties metu, pagaliau ji visiskai neutrali musu gyvenimo sprendimams, o mano nuomone jai svarbesne uz jos sunaus

Aš apie savo anyta ir niekoblogo negaliu pasakyti. Sutariam neblogai, mes gyvenam pas vyro tėvus tai vistiek maloniau kai draugiškai gyveni neipykstiesi. Mes su ja ir pasijuokiam ir kavos pageriam ir po parduotuves palakstom

oi kaip pavydziu tom, kas sutiaria. Mano santykiai su anyta priejo tokia riba, kad kai tik jinai ateina pas mus (o ateina daznai, nes gyvenam namas prie namo ) tai as visa net drebu is nervu, pykint pradeda ir nezinau kas darosi. Eda jinai mane kaip tik gali ir tik tada kai nieko aplink nera.
Buna ateina, vaidina gerute, kuri laika, o paskui apsmeizia visaip, nervus islieja ant manes.

ir tai priežastis ateit dažnai kodėl tada nieko nesakot ir nedarot jei blogai jaučiatės

Ievuli, na mano patirtis panaši kaip tavo, bet tik pradžioj, iš pradžių buvom su anyta galima sakyti geriausios draugės, drabužius kartu pirkdavom ir t.t., ir pan. (su vyru kartu jau 8,5 m., iš jų 2,5 m. vedę), gyvenam atskirai nuo jos, bet dabar kuo toliau, tuo labiau ji mane "veikia" tuo savo norėjimu visiems tik gero, vyras vienturtis, pati šeimos nesukūrė po vyro mirties, tai dabar jau trečią savaitgalį iš eilės pas mus sėdėjo, dukrą ant rankų nešioja ištisai... Negaliu, mane veikia morališkai, atrodo, manęs galėtų ir nebūti, užtektų tik sūnaus ir anūkės, nes mūsų nuomonės ne visad sutampa, ypač vaiko auginimo klausimais, o ji dar priedo yra vaikų gyd. (ne pediatrė), tai įsivaizduojat jau pamokymus turbūt, kaip rengt, kaip maitint, kaip auklėt... Viršūnė buvo tada, kai man besilaukiant ji pradėjo namiokus mėtyt, jog gal geriau cezaris, bo baisu jai gimdymo traumos ir t.t. Žodžiu. Bent jau iš mano pusės tas atstumas kuo toliau tuo labiau didėja, negaliu pakęsti tokio kišimosi į mano šeimą, ir žinau, jog pati prie to prisidėjau iš pat pradžių palaikydama labai draugiškus santykius, bet dabar jau jaučiu, jog ribos peržengtos...

gal kas turi kokių patarimų, kaip atverti draugui akis, kad pradėtų matyti, ką išdarinėja jo idealioji mamytė? Jei ką užsimenu, kad ji mane skaudina su savo intrigomis, visada puola ginti mamą, o aš viską išsigalvoju ir sureikšminu... Gal kam pavyko ši sunki misija? Bijau, kad ji mus ir išskirs vieną dieną...

Nepapasakoji nieko konkretaus, gal vyras visai teisus ir tu viską perdedi. Vyrai šaltesnio mąstymo, mažiau vadovaujasi emocijom, viską vertina racionaliai ir galbūt situaciją mato blaiviau.
BET...jeigu tu tikrai kenti nuo anytos ir situacijos nehiperbolizuoji, tai patarimas yra vienas - bėk nuo to vyro, tos bobos ir apskritai tos šeimos kuo toliau. Džiaukis, kad dar nesusituokę ir nesusigadinai sau gyvenimas. Tavo baimė, kad ji jus išskirs - visai pagrįsta. Jai nebūtina suregzti jūsų skyrybų plano, paprasčiausiai užtenka to, kad jūs su draugu/vyru nuolatos pyksitės, aiškinsitės, konfliktuosit dėl jos: jis ją užstos, jūs liksit nesuprasta, nusivylusi, galiausiai atsibos nuolatiniai kivirčai ir kuris nors trenks durimis...
O apskritai, tai 99 proc. atveju bėda yra ne anytose, o jų sūnuose - mūsų vyruose. Tikras vyras gyvenimą šeimai gadinančią savo mamytę gražiuoju ar piktuoju pastatys į vietą, atsiribos nuo visokių intrigų, apkalbų ir t.t., ir toliau panašių problemų nespręsit niekada. Jei ją į vietą statyti bandysite tik jūs viena, greičiausiai liksite pralaimėtoja. Blogai, kai vyras palaiko mamą, o ne savo žmoną; ne ką geriau, jei jis bando persiplėšti laviruodamas ir bandydamas įtikti abiems. Klausiate, kaip atverti draugui akis? Jei realių problemų nemato jau dabar, neapgaudinėkite savęs ir pripažinkit, kad greičiausiai tų akių niekada jam ir neatversite. Jei tai būčiau pati supratusi laiku, turbūt mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip.
Nesistenkit akių atverti vyrui, atverkit jas SAU: kam jums reikalinga mazgotė, o ne vyras? Žmonės nesikeičia - nei vyras, nei juolab anyta. Ar tokio gyvenimo norite?

Sveikos. Anyta- velnio pramanyta. ne veltui taip sakoma