QUOTE(Moonte @ 2012 01 10, 21:49)
1. Na kaip galima paaiskinti zmogui kas yra saldu, jei jis niekada gyvenime nera valges saldumynus?
Ar galima paaiskinti kurciam kas yra muzika, jei jis niekada negirdejo muzikos?
2. Jei vadovautis tuo ka parsiau virsuje, mes, zmones kitu situacijas vertiname vadovaujantis savo patirtimi, pasaulio pazinimu.
3. Todel manau, kad neretai buna, kai zmogus yra nelabai dorovingas jis lygiai taip pat galvoja, kad ir kiti zmones, kaip ir jis yra nedorovingi, nes jis neturi kitokiu kriteriju.
1. Va čia ir yra kazusas. Iš vienos pusės objektyvus faktas - niekada nėra valgęs, iš kitos pusės subjektyvus "faktas" - saldu. Daug iečių čia yra sulaužyta, ir dar daug jų luš, kai tuo tarpu esti ir išeitis: na kokio galo kitam aiškinti, kas yra saldu? Bet jeigu žmonės imtų vadovauti šia logika, jie savo bendravimą sumažintų iki minimumo, o čia ir vėl - vieni nuostoliai. Tad taip ir gyvename
2. Taip, ir būtent taip. Nu kaip aš galėčiau pamatyti, sakykime "tetos Onutės" situaciją jūsų akimis? Tiesa, tokių gebančiųjų karts nuo karto atsiranda, bet dabar kalba ne apie juos, o kalba apie tai, kiek mes sugebame kitą įvardinti pro objektyvių faktų ir pro savų, o tai subjektyvių nuomonių prizmę (nesupainiojant faktų su nuomonėmis). Va, kur amžinas galvos skausmas, ir nesibaigiantis nesusipratimų šaltinis.
3. "(Ne)dorovingas" - subjektyvus kriterijus, ir aišku patarlė "kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa" - turi savo vietą po šia saulę. Bet tai nesako, jog "(ne)dorovingas" negali susidurti su "(ne)dorovingu". Būna toks su tokiu sueina krūvon, ir tada žiūrėk ir stebėkis

bet vis tiek tai nedraudžia "(ne)dorovingui" kita vadinti tuo pačiu vardu, ir tai nenuneigia jo teisumo. Visaip būna, būna kad dorovingas susitinka su nedorovingu, ir negi dėl to sakysime "kiekvienas apie kitą sprendžia pagal save" vadinasi ir tu esi toksai pats nedorovingas kaip ir tas apie kurį šneki. Ne, aš tai nesakyčiau.