Anyta

Na taip, smagu, kad nusprendei apie mano kultūringumo lygį

Jum truksta atidumo. Niekur nei as, nei kitos, nepasake, nei cituotame mano tekste, kad anyta ji augino jums. Mes jums bandome suteikti minimalu supratima, kad anyta ji uzaugino, ir turi buti jai dekinga uz tai, kad dabar ji turite. Bet kokiu atveju nebutu jos, nebutu gimes jis, nebutu jos, jis nebutu uzauges ir tada jau tikrai dabar jo neturetumet.

[quote=melynesne,2012 01 11, 09:57]
Prie ko cia man? Atidave, kaip nuosavybe? Dovanojimo akta pasirase? Koks dar atidavimas gali but???? Nesamone konkreti. Vyrai patys renkasi su kuo gyvent. Moterys gimdo sau ir turi juos sau, kol vaikai yra, bet kai uzauga, tai iseina ir joks davimas/perleidimas/dovanojimas cia ne prie ko. O kaip su moterim, kurios issiskyre? Kuriu vyrai pasirode sadistai ir smurtautojai? Kaip tada su anyta? Ja gerbt reikia, nes toki pagimde ir uzaugino ar nekest, nes toki uzaugino? O kaip tada su zmonos mama? Vyras gal ja irgi turi garbint, keliais aplink sliauziot (kad tikrai butu tikra, kad ja gerbia)? O jei vyras su n-taja zmona gyvena, kaip jo buvusios? Turi gerbt buvusia anyta, nes TOOOOOKI vyra uzaugino? Suauges vyras pats nutaria kokiu jam but (rupestingu, smurtautoju, merginyku) ir cia jau mama retai itakoti gali.

P.S. o su savo vyru as irgi issiskirsiu, cia tik laiko klausimas. Ir paliksiu ji ne del jo paties, o del anytos, nes kantrybe kazkada baigiasi. Bet kaltas bus ir jis, nes tai jis nutare su ja gyventi ir nieko nepadare, kad viskas butu geriau. Ir nematau net minimalios priezasties del ko ja tureciau gerbti. Gerbiau, kol nepasisiukslino. Bet nereikia tiketis, kad galima kazkam (marciai) est gyvenima ir ji vistiek gerbs anyta, nes ji jos anyta! Vien to nepakanka.

O dieve as jums DAR KARTA KARTOJU, KAD NIEKAS JUMS NESAKE, KAD ANYTA JUMS JI DOVANOJO/ATIDAVE. Jus bent skaitote ir ar suprantate ka skaitote? Niekas jums ir neaiskina, kad atidave/padovanojo. Neatidave ir nepadovanojo. Bet pagimde ir uzaugino, jeigu jis nebutu gimes ir uzaugintas Jus jo dabar neturetumete ir ne kitaip. Cia ne prie ko atidavimas.

Nu cia nekalbama apie dekinguma smurtautoju mamoms, o butent ta Jums ir bandau pasakyti, kad turit buti dekinga, kad butent toks jis neuzaugo, o isaugo geras vyras. Ir prie ko cia sliauziojimas keliais? Pagarbos nebutina rodyta pompastiskai, dirbtinai ir nebutina to kazkam irodyti (paciai uosvienei), uztenka tureti kazkiek kulturos, mandagumo ir pagarbos savyje ir tyliai tai pajausti, ir kazkaip akivaizdziai nerodyti nepagarbos. O prie ko cia buves vyras? Jeigu jau vyras buves, tai manau yra nusisvilpt ne tik ant anytos, bet ant pacio vyro. Jeigu su vyru issiskyre, tai jai nerupi ir jis pats, ir jo egzistavimas, nes kazkas tarp ju nenusiseke ar dingo jausmai. Pats vyras tapo svetimu, tai prie ko cia?

Nu jau, nu jau, kurgi ne, vyrai/moterys patys pasirenka kokiais buti gerais/blogais ir t.t. ir mamos/teciai/auklejimas/seima tam tikrai "neturi" itakos. gal ir jus pati taip savo vaikus auginate? vien augant ir matant seima jau formuojasi poziuris i viska. nuo pat mazumes maziems vaikams yra aiskinama reikia pasisveikinti/pasakyti aciu/negrazu krapstyti nosi/imti svetimus daiktus ir t.t/vedama i mokykla ir verciama mokytis ir t.t./ Ir anyta tikrai neturi itakos auklejime, auginime. Jis pats pasirinko? Nusisnekate visiskai.

Nu tai ir skirkites tada ir pamirskit ta nuoskauda tai anytai, vistiek ji greitai jums net ir nebebus anyta.

niekas ir nesako, kad visiskai neauklejo - taip auklejo, mylejo, rupinosi, bet tevu indelis tera tik dalis. Zmogu formuoja ir seneliai, ir mokykla, ir kiemas, ir jisai pats, ir gyvenime sutikti zmones, ir .....
Kodel taip norisi visus nuopelnus anytai sukrauti?
Tuo labiau, kad be auklejimo, dar yra zmogaus laisva valia ir protas. Ir asocialu vaikai isauga tvarkingais zmonemis ir daug pasiekia gyvenime - nors pagal tavo postus turetu buti atvirksciai, nes ju gi nei mylejo, nei auklejo...

na tai yra tikrai ne del to, kad tai yra vyra tevai. Vienas is dvieju variantu butu:
a - tai itakoja ne seimos rysiai, o bendravimas. Gali mirti ir vyro n tos eiles tetule, bet jeigu man buvo su ja gera bendrauti, mes radome bendra kalba man bus skaudu, as gedesiu to zmogaus.
b - man bus skaudu del man brangiu asmenu savijautos, o ne del to, kad mire tam tikras zmogus. Aisku kiekvieno zmogaus mirtis (jeigu joje tenka sudalyvauti/susidurti) sukelia liudesi, uzuojauta artimiesiems, bet tai yra bendras jausmas, daugiau liudna, kad mire zmogus, kad liko liudintys artimieji ir draugai, nei liudna ir skaudu, kad mire kazkoks vardenis pavardenis.

cia todel, kad anytos neliaupsinu ir ant ranku nenesioju? Vyras ir jo motina yra du atskirti ir skirtingi suauge zmones. Tai, kad vieno as nemegstu ir noriu islaikyti atstuma, bei kad jisai nesikistu i mano ir kitu zmoniu santykius ir asmenini gyvenima, niekaip neapibudina mano jausmu kitam zmogui.
Skaitant tokius pareiskimus darosi aisku, kodel issiskyrus sunui su marcia, anytos pamirsta kad turi anukus. Arba vyrai issiskyre su zmona pamirsta savo vaikus.


kad augino nesake - sake, kad pagimde mums.
i paskutiniu puslapiu diskusija isveliau cituodama

nenarstau nebutu dalyku, todel negaliu pasakyti, kas butu jeigu butu. Manau, jeigu nebutu jo - butu kazkas kitas. Tuo vieninteliu, mylimu ir brangiu, nepakeiciamu jisai tapo kai pradejome bendrauti, o ne tada, kai gime.

Formuoja zmogu viskas, bet didziausia ir pirmiausia dalis tevai, seima, namu aplinka. Vaikas jau iseina i kiema ir mokykla su kazkokiu auklejimu. O koks gali buti jo sprendimas pasirinkti draugus, jeigu tada dar jis tikrai vertina ne pagal draugo bloguma/geruma, o pagal tai, kad jam tiesiog smagu zaisti.

Asocialiu seimu kokie 95% uzauga tokie patys. Nereikia to taikyti 100%, kad butinai isauga toks ir anoks, bet anytos (kartu ir tevo), seimos indelis matyti ir visada yra didziausias. Seima augina ir aukleja vaika labiausiai, todel tevu pareiga ir yra uzauginti gera, isaukleta zmogu, uz ka paprastai vaikai poto yra dekingi.

As irgi nemegstu savo anytos, nors nieko blogo ji man dar nedaro, bet kaip kazkas sake, gal neatitinka mano biolaukas.. as nemegstu to manes ir savo kitu vaiku isaukstinimo, vaje vaje kokie visokiausi -ausi. Nebuvau tiek lepinama, todel nekenciu manes iskelimo dabar ant pjede stalo. Nekenciu jos zeminimo kitu paprastu, tu jos vadinamu vargsu, kurie nera vargsai, bet gyvena kukliai, paprastai. Toje kategorijoje visada jauciausi ir as, nors nebuvo niekada pasakyta konkreciai man. Bet kaip galejau nesijausti, kai visus tokius pacius kaip as vadindavo vargsais? O dabar ir su paciu jos sunumi esame tie `vargsai`, juk musu kuklios, paprastos vestuves jai atrodo baisiai prastos, gedingos, nes jos kuklios. Juk gyvename taupydami ir susispausdami tam, kad galetume tureti tai ko norime. Nekenciu jos n skambinejimu ir elgimosi kaip su vaiku, ar pavalgei, ar pamiegojai, atvaziuok pavalgyk, atvaziuok isskalbsiu, atvaziuok duosiu pinigu. Nekenciu jos lepinimo, kad tiek iki siol, tiek iki dabar ciut ne maista i lova tempdavo, as tau lova paklosiu, as tau arbatos uztaisysiu ir t.t. nekenciu tokio jos auklejimo ir lepinimo, nes truputi jautesi to pasekmes, BET galiu vistiek buti dekinga uz tai, kad dabar jis yra geras, issilavines, rimtas, rupestingas, vertinantis seima. Tai vistiek jos, jo tevu, seneliu, seimos nuopelnas. Koks dar gali buti paciu zmoniu sprendimas, kai zmogui yra 10, 16 metu kazka pasirinkti? Kai jis dar nieko nesuvokia pats? Kodel paauglysteje pykstame, kad va tevai neleidzia ten, neleidzia su tuo ir t.t., o uzauge nedaznai padekojame, nes kitu atveju matome kuo skiriasi dabar gyvenimas musu ir tu, kuriu tevai taip nesirupino ir leisdavo "patiems rinktis, spresti"? Zmogus gali pats pasirinkti, kai jau yra subrendes ir suvokiantis. Kur dar vaiku ir paaugliu mastyma ir suvokimas? Zinokit keista skaityti jusu kaip mamos tokius pasisakymus. Tai dabar jusu vaikas irgi toks koks uzaugs? Jus prie to prisidejusi busite 20%? Tai gal kam tada isvis ji aukleti, uztenka pavalgydinti, aprengti, o viska leisti rinktis paciam? O pati pagalvokite ka pasirinktu pats vaikas be tevu itakos, jis pasirinktu nesimokyti, nes visi vaikai/paaugliai tyngi. Vaikams dar idomiau lakstyti ir zaisti, paaugliams ima labiau rupeti meiles, mados ir t.t. Leiskite paciam pasirinkti ir be jokios jusu itakos jis pats nieko gero nepasirinks Nu nemegstu jos, bet jauciu pagarba, nes tiesiog ji yra MANO VYRO MAMA. Teoriskai turetu ji man buti beveik kaip mama sakoma, bet jeigu negaliu jau jos myleti ir siaip jausti simpatijos, tai galiu bent jau islaikyti pagarba kaip vyresniam zmogui, kaip mylimo zmogaus mamai, kaip zmogui, kurio deka yra mano mylimas zmogus.

Cia filosofiskas dalykas, kas butu jei jis nebutu gimes, gal tada turetumete kita (kurio mama ji pagimde ir isaugino), gal butumete viena ir nelaiminga, o gal turetume kita, koki smurtaujanti, neiseinanti is kalejimu ir t.t. Todel nemanyciau, kad ir reikia ta daryti. Kadangi DABAR turite ji, ji MYLITE DABAR, ir esate DABAR LAIMINGA, NES ESATE SU JUO, tai ir dziaukites, kad BUTENT JIS kazkada gime, nes siuo metu ir pati turetumete neisivaizduoti savo gyvenimo su kitu.

Va greiciau per tokias kaip jus poto vaikai ir nebendrauja su anyta, ir tevu juk nei pagarbos, nei kazko. Visa laika pilamos pamazgos ant vaiko mociutes, isskyrus ir ant tevo. Issiskyrus anyta tampa visiskai svetimu zmogumi, kaip ir pats vyras, bet jis tampa tau, o ne vaikui. Vaikas nesvarbu nuo to, ka blogo anyta ar pats vyras padare zmonai, bet vaikui jie nieko nepadare ir atleiskite, bet kaip anyta nekestu marcios ir jai kenktu ji nepakenks anukui. Todel anukui turi buti leista bendrauti su buvusiu vyru, buvusiais seneliais ir labai saliskai, o ne kisant savo nuomone ir nuolat vaikui kalant i galva kokie jie blogi. Gal jie blogi jums, bet geri anukui, ir cia bus pacio anuko sprendimas, taciau jis bus JO, tik tada, kai jus nei zodziu nepasakysite nieko blogo ir pati neformuosite jo sprendimo.

O be to matau, kad mano vyras savo mamą myli (kitaip normalioje šeimoje ir neturėtų būti), tai vien dėl to, kad aš myliu vyrą ir gerbiu jį, stengiuosi maloniai su anyta bendrauti. Aišku, stengiuosi kiek įmanoma rečiau, bet kai jau nuvykstam į svečius, tai visada būnu mandagi ir maloni. Tegul galvoja, kad jos marti gera

kokia mama bebutu, kiekvienas vaikas savo mama turi myleti ir gerbti, nes mama yra mama. Mums ji irgi "mama", mylimo vyro mama, tai galima bent pagarba islaikyti.
Isvis manau, kad labai duoda pacios nusiteikimas. Kai imame taip mastyti, kad anyta tokia ir anokia, pacios ir pradedame tuos santykius gadinti kovomis. As irgi stengiuosi net kuo reciau vaziuoti bet nuvaziavus nestatau visu ant ausu, jos i vieta ir neivedineju jos namuose, jos gyvenime savo tvarkos. Ir nevaikstau pasiputusi, su peiliu uznagary. Bendrauju ir tiek. Jeigu kreipciau demesi i jos skambucius taip, kad pradeciau "stoveti uz savo seima", tai irgi cia skusciausi kaip nesutariame ir kokia ji ziezula. O dabar taip sakant nesiginci, ignoruoji, o toliau darai savo. Anytos labiausiai susipykus vyrui ir zmonai i santykiu tarpa lenda, kai ta marti kazkokia ragana. O kai neutrali ar gera, tai velniai nemate to tarpo, labai ir nesigrus. Ir nesu linkusi visos kaltes uz gyvenimo suedimus versti anytoms.. vistik daug priklauso nuo musu paciu ir musu vyru. Jeigu mes tuos santykius tik astriname ir labai patiko "sokinejame kaip varle pries dalgi", tai jie ir blogeja toliau, jeigu ji eda ta gyvenima, reiskia vistik vyras kazkiek leidzia tai daryti, o netrenkes kumsciu i stala pasako mama, gana.

nu kokios cia protingos marcios pasidaret oj oj oj.kad visom anytom po tokia dievas atsiustu kaip graziai gyvenimai klostytusi.vertinu tokias diskusijas,visada juose galima surasti vertingu minciu.ypac grazu kai kokia piemene daug ismananti,galiausiai nusileidzia ant zemes ir pradeda blaiviau mastyti,tas man graziausia.

pavyzdzius kazkaip niekam tikiusius imi. Jeigu renkiesi draugus pagal tai, su kuriais smagu zaisti, tai kur cia tevu nuopelnas.

ne savo pavyzdziu as norejau pasakyti, kad jeigu asocialiu seimu vaikai isauga patys, tai is ju netureti isaugti geru zmoniu, nes motinos indelio tenais nera. Bet isauga ir tai rodo, kad tai nera lemiamas veiksnys.

o tai kur problema? Tu manai, kad turi buti dekinga zmogui, kuris atliko savo pareiga, kiti taip nemano. Ir prie dekingumo jauti ir eile kitu ne itin graziu jausmu, tai kuo tu "geresne" uz tas, kurios savo anytos nekencia uz jos tam tikrus veiksmus, posakius ar poelgius? Arba kuo jos prastesne uz tave?

o kam tu i viena vieta suplakti tiek skirtingu faktoriu? Man tie tavo isvardinti asmenys yra atskiri asmenys ir kiekvienam is ju galima jausti skirtingus jausmus, tureti skirtinga poziuri i juos - kam juos suplakti i viena ir suniveliuoti? Nes kai panagrineji placiau, tai ne tik anyta prisidejo prie auginimo, bet kazkodel vos ne prikisamai yra parodoma (naudojamas kaip argumentas, kodel reikia), kad gerbti reikia butent JA, nes JINAI uzaugino.

o tai jam/tau 10 ar 16 metu buvo, kai su vyru susipazinai? As asmeniskai su saviskiu susipazinau jau tiek jam, tiek man studijuojant. Todel manau, kad tai yra protaujantis zmogus, kuris tiek renkasi pats, tiek uz savo pasirinkimo pasekmes atsako pats. Taip ji itakoja visas sukauptas bagazas (kaip ir kiekviena is musu), bet sprendimas yra jo, o ne kieno nors kito. Pasirinkimas kaip elgtis - dirbti ir nusipirkti, ar eiti vogti - yra jo, o ne kieno nors kito. Pasirinkimas zmona buciuoti, su ja kalbetis ar "aukleti kumsciu" yra jo, o ne kieno nors kito........

tai, kad cia tu suplaki i kruva, kad jeigu neliaupsini anytos, tai nemyli vyro. Tai lygiai taip pat ir anuku nemylesi, nenoresi bendrauti, nes jie yra marcios dalis, o tau jinai nepatinka (cia isvada, is prielaidos, o ne faktas). Man tai yra skirtingos planetos - vyras kai nori vaziuoja pas anyta ir vezasi vaikus. Vaikai su seneliais ir telefonu pabendrauja - tiesiogiai be tarpininku, jeigu tik nori. Nes jie yra jie, o as esu as. Ka jauciu, galvoju, ko noriu as ir ka jaucia, ka galvoja, ko nori jie yra du negaliu sakyti, kad nesusije dalykai ( nes mes gyvename kartu, tai ir koreaguojasi planai pagal tai), bet skirtingi dalykai. As pas anyta kaledu proga praleidau puse dienos. Mano vaikai ten praleido savo atostogas. As pas anyta iki velyku neplanuoju vaziuoti ( o gal ir ilgiau), bet vyras su vaikais menesio begyje manau tikrai apsilankys tenais.

mano manymu myleti ir gerbti reikia uz konkrecius veiksmus ( elgesi), o ne uz statusa ar pavadinima.

zinai, man tai nelabai derinasi su deklaruojama pagarba ir meile

o kodel manai, kad kitos taip daro?

Pagarba ir meilė - du skirtingi dalykai. Kad gerbtum žmogų, nebūtina jo mylėti. Manau reta marti myli savo anytą, o va pagarbą (bent jau šiokią tokią) daugelis jaučia. O dėl retų vizitų pagarba nesumažėja, kaip tik atvirkščiai: kuo mažiau bendrauji, tuo mažiau yra progų susipykti, susiginčyti dėl skirtingų požiūrių ir t.t. Ir šalti santykiai gali būti grįsti pagarba.

Neseniai skaičiau apie teisiamą "motiną" kurios vienas vaikas mirė badu, o kitas būdamas ketverių metukų svėrė berods 10 kg. Įdomu, jei būtų vaikų namuose, ar taip būtų? Bet dabar ne apie tai, sakyčiau, jog tas berniukas, naktį užmigęs, o ryte jau nepabudęs, pasielgė labai negarbingai, gi jį motina augino, augino (nepamenu kiek metų) o jis ėmė ir numirė neparodęs nė dėkingumo, nė pagarbos, tik į teisiamųjų suolą pasodino

"Pati blogiausia motina - geriau už geriausią globėją" va, va...

Rašau, kaip ir ne į temą, čia apie anytas tema, bet štai skaitydama mėlynesnę kuo toliau, tuo labiau pati mėlynuoju - kiek radikalizmo Man gaila jūsų vaikų, mam gaila būsimų jūsų žentų, marčių - tikiuosi jiems užteks savu laiku savo proto palikti jus jūsų tribūnoje