Anyta

Tai kas tinka vieniems, netinka kitiems - zaprasta

Aš galiu paaiškinti kodėl AŠ taip juos vadinu - bet jau iš anksto žinau, kad mano nuomonė gali nesutapti su kitų dalyvių nuomone...
Pvz. draugus vadinu vardais todėl, kad emociškai juos laikau lygiais sau, jie neturi mano atžvilgiu ir aš neturiu jų atžvilgiu įsipareigojimų būti viršesniais, todėl jie man yra Jonas, Petras, Onutė...
Giminaičius - tetas dėdes taip ir vadinu - Teta, Dėde -- nes jie tradiciškai, o dažniausiai ir amžiumi papuola į vyresnės, tėvų kartos lygmenį; tradiciškai (pagal visuomenės arba šeimos taisykles) - tokie žmonės emociškai yra viršesniame lygyje, į juos kreipiamasi pagarbiuoju kreipiniu - arba pagal šeimos statusą arba neutraliai "Jūs". Pusbrolius puseseres vadinu vadinu vardais taip kaip ir savo brolius ir seseris.
Panašiai ir su pažįstamais ar bendradarbiais -- nepažįstami, amžiumi vyresni žmonės papuola į pagarbiojo krepinio sritį - jie vadinami neutraliu pagarbiuoju kreipiniu: "Jūs", "Ponia, Ponas". Darbe - į aukštesnius viršininkus neutraliai kreipiamasi pagal pareigų pavadinimą. Išsiaškinus tarpusiavio santykių emocinį ryšį su šiais žmonėmis, tarpusavio susitarimu galima kreiptis vardu, ar pavarde ar dar kaip nors.
Atskiruose visuomenės sluoksniuose yra nusistovėję etiketo taisyklės, kad pvz. į Prezidentę reikia kreipti "Jos ekscelencija", bet ne "boba"...
Problemos su kreipiniais (šiuos atveju šeimoje) kyla tada, kai vyras ir žmona ateina iš skirtingų tradicijų šeimų, kai jų tėvų šeimose nusistovusi sirtinga bendavimo kultūra. Ir tokiu atveju kyla "audros stiklinėje", ir abi pusės jaučiasi teisios, ir abi pusės jaučiasi įsižeidusios. Protingiausia būtų ramiai atsisėdus išsiaškinti šiuos smulkius nuiansus, tada ir problemų nebebus. Deja - ne viskas gyvenime vysksta protingai...

visu pirma nesuprantu, kam i viena velti oficialius ir seimyninius santykius,
bet
1. i tevus kreipiuosi ju statusu (mama, tete), ir i savo tetas/ dedes /senelius /mociutes irgi - statusas ir tada kartais pridedamas vardas, i vyro giminaicius daznai kreipiuosi vardu (vyras irgi), 2. darbe dazniausiai naudojamas kreipinys yra vardas (ir i direktoriu, ir i valytoja). Darbo reikaluose bendraujant ne su kolega, naudoju kreipinys ponas/ponia ir vardas.
3. i siuos zmones kreipiuosi ju statusu - dazniausiai gydytoja.
4. i siuos zmones irgi kreipdavausi statusu - mokytoja, destytojau....
Isvada - tiek as (kreipdamasi i anyta vardu ar jus), tiek anyta (taisydama, kad as i ja kreipciausi mama) elgemes neteisingai. Teisingas kreipinys butu pagal jos statusa - anyta ir tada jau prideti arba ne varda.

Su viršininkais, gydytojais, mokytojais ir pan. aš artimai nebendrauju: su jais nepietauju, nevažiuoju pas juos į namus, nedalyvauju baliuose, nesveikinu su gimtadieniais ir pan., todėl netinka tapatinti šeimos narius su svetimais žmonėmis.
O atsakant į klausimą, tai aš tėvus kartais vadinu vardais, nes jie pakankamai jauni ir neprieštarauja. Tetos ir dėdės taip pat vadinami vardais. Mūsų giminėje taip įprasta. Vadovai irgi pageidauja būti vadinami vardais ir net kreipiamės darbe į juos - tu (nes toks jų pageidavimas). O apie visus kitus jau parašiau, kad jie nėra mano artimos aplinkos žmonės ir jei turi kažkokį "pavadinimą", kreipiuosi į juos tuo "pavadinimu" (gydytoja, mokytoja, dėstytoja ir pan.)

O tai žmogus gali turėti dvigubų standartų vidinę kultūrą - vieną ofilialiems (darbiniams ) santykiams, o kitą - šeimyniniams? darbe sakytumėte" prašau paduoti stiklinę", o namuoese - "paduok bl... stiklinę k..."???


Jei man iškiltų toks nesusikalbėjimas su anyta (dėl kreipinio) - aš į ją taip kreipčiausi "Anyta". Kažkaip visai normaliai skamba, kai vyras į žmonos tėvą kreipiasi "Uošvi", tai kodėl turėtų netikti "Anyta"... ?
P.S. - na šituo visu postu - aš graudžiai juokauju - nes temos esmė juk ne kreipiniuose, o dviejų moterų - anytos ir marčios - santykiuose...
Papildyta:

Apie ką aš ir kalbėjau - "giminėje įprasta"... Jums tai natūralu, bet žmogui, atėjusiam iš kitos šeimos, giminės - tai jau gali būti neįprasta, gal anytos giminėje toks kreipimasis vardu į vyresnį asmenį tapatus nepagarbai.... Čia jau ir atsiranda poreikis tolerancijai ir kompromisui.

O kam kelti tokį klausimą? Kiekviena/as bendrauja ir kreipiasi į artimus žmones, kaip jiems įprasta/patogu ir t.t. Pas mus giminėje nėra susireikšminusių asmenų tiek iš mano pusės, tiek iš vyro pusės, kuriuos kažkaip ne taip pavadinus, jie pasijaustų negerbiami ir pan. Visi visus vardais vadina ir nematome tame problemos
Juk yra net šeimų, kur į mamą/tėtį vaikai kreipasi jūs. Man pvz tai nepriimtina, nes tas "jūs" rodo tikrai ne artimą bendravimą, o pvz šaltumą santykiuose. Bet jeigu kažkam toks kreipimasis norma, tai valio Nematau tame problemos.

Bekasė rašė apie tokią kreipinių problemą.

Pagarba- taip, suprantama. O sakykit kaip gailestis?
Ar normalu, kad vyro mamai nejauciu absoliuciai jokio gailescio? Nesu visiska bejausme. Pakankamai skaudziai reaguoju tarkim i vaiko, vyro, savo tevu sveikatos problemas. O stai anytai- kuri be viso to, kad turejo aibe ligu, dar prisidejo onkologine liga. Namiskiai, zinoma, sutrike. Kas jautriau sureagavo, kas tyliai isgyvena. O as daugiau pergyvenu del vyro. Juk ji jo mama.
Kazkokie persipyne jausmai

O man atrodo, jog normalu. Itariu, panasiai jausciausi, nes neturiu tiesioginiu dvasiniu kontantku su anyta. Todel viduje jausciau tokia emociju grandine kaip nurodete jus. Nesenai dare anytai operacija, gavau vaistus, dar visokius ten priedus operacijai atlikti, bet viska dariau galvodama apie vyra, jo busena, bet ne atnyta.

Gailestis - yra keistas jausmas, jis yra pozityvus tik nedidelėm dozėm ir tinkamu metu... Perdėtas gailestis - veikia destruktyviai tik vienai tiek kitai pusei, jis dažnai neleidžia blaiviai mąstyti, o tuo tarpu sunkios ligos atveju dažnai būna reikalingas šaltas protas... Už gailestį daug naudingesnis supratimas, palaikymas, užuojauta esant reikalui.

Čia turbūt per skubėjimą, "užuojauta" - "gailesčio" pusseserė, ir apskirtai su visa šita gimine reikia atsargiau elgti, ji kaip ugnis - dozuota neša daug gėrio, išėjusi iš ribų - viską savo kelyje sunaikina

jeigu tu nematai skirtumo tarp oficialaus ir neoficialaus bendravimo, bei pasirinkimas galimas tik tarp paduokite prasau ir paduok bl, tai nebutina ir kitu pagal tai matuoti.
siaip oficialiame bendravime dazniausiai yra naudojami tam tikri kreipiniai ir islaikomas atstumas. kaip pvz seimyniniuose santykiuose man nekiltu liezuvis mamai sakyti jus ar i kreipiantis i broli naudoti kreipini ponas.


as irgi juokciausi, jeigu tai neliestu asmeniskai - bet aisku tu teisi. Siuo atveju yra reikalaujamas konkretus kreipinys, norint parodyti savo virsenybe ( tu i mane turi kreiptis butent taip, kaip as noriu ir sakau). Ir nesusikalbejimas kyla ne del to, kad gimineje neiprasta kitu vadinti vardais. Butent vyro gimineje yra iprasta kreiptis vardais - vyras i savo tetas ar dedes butent taip ir kreipiasi.


taip naudingesni, tik ar jie galimi, jeigu nera gailescio?