Labutis visoms.Mano dukryte nuo gimimo soskes neime,tenkinosi savo pirstuku is pradziu visi juokemes,paskui sunerimom,nes jianai,jau perdaug daznai ji ciulpe!Uzmigt be pirstu negalejo,paskui kazkur perskaiciau,kad jai vaikas ciulpe pirsta, tai tipo jisai bus plonesnis negu kiti
,ir reikia su juo uzsiimti nes jiems truksta uzimtumo reik su jais zaist ir t.t. o jau ir naguciai susirauksledavo nuo tos dregmes.Tada jau as issigandau,teko man pasikankint beveik savaitele.Diena kaip tik kiso pirstukus traukiau ir uziminejau su zaisliukas,ir t.t.ir nakteles leidau be miego traukydama pirtukus.Uzteko 5 dieneliu-nakteliu ir musu kancios baigesi.Dabar mano dukrytei uz savaites bus 2 metukai.Pirstuku jinai neciulpe jau senai,bet jai pamatau,kad pirstai burnoj iskarto supranti savo klaida,kad vaikui truksta uzsiemimo ir zaidimu.Sekmes Jums mamytes
| QUOTE (zuika @ 2004 04 08, 03:37) |
| Labutis visoms.Mano dukryte nuo gimimo soskes neime,tenkinosi savo pirstuku is pradziu visi juokemes,paskui sunerimom,nes jianai,jau perdaug daznai ji ciulpe!Uzmigt be pirstu negalejo,paskui kazkur perskaiciau,kad jai vaikas ciulpe pirsta, tai tipo jisai bus plonesnis negu kiti |
tai kad maniske kaip tik ji kisasi kai juokinu, dukstu su ja
| QUOTE (Psichologe @ 2004 04 08, 12:00) |
| Jei kalbėtume apie psichologines priežastis (ne apie dantukų dygimą), dėl ko kūdikiai įsideda pirštukus į burnytę, tai gali būti dėl dviejų priešingų dalykų: kai per mažai stimuliacijos (vaikui nuobodu) ir kai per daug stimuliacijos (per daug garsų, pojūčių vienu metu ir pan.). |
apgalvojau situacijas, kada mano dukryte pirsta ciulpia... ir is siu priezasciu tai jai tinka ta, kad ji ciulpia, kai per daug stimuliacijos buna. Naujoj aplinkoj, arba kai palink daug zmoniu (sveciu, pvz.) Ji tarsi su pirstuku burnoj sau pasistato nematoma "apsaugini namuka", atsiriboja nuo aplinkos.
Bet jai atsiriboti tokiu budu tenka labai daznai - kasdien irpo kelis kartus
labai dekoju Psichologei uz tokius greitus atsakymus
Bet vis tiek nerimauju, kad normalios, kasdieniskos situacijos mano dukrai yra "per stiprios", kad jai reikia atsijungti. Pvz. tai nutinka visuomet, kai nuvaziuojam pas vyro tevus - ten gyvena daugiau zmoniu ir nuolatos sioks toks triuksmas - visi tarpusavy kalbasi, dar kas bando susikalbet budami skirtinguose kambariuose, ir dar koks TV ijungtas
Ten budama didziaja laiko dali Smilte prabuna su pirstu burnoj, net tada, kai saugiau sedi pas mane ir kuo nors bandau sudominti
Tai jau darzelis jai turbut tikrai nebutu i nauda bent iki kokiu 4 metu...?
Bet vis tiek nerimauju, kad normalios, kasdieniskos situacijos mano dukrai yra "per stiprios", kad jai reikia atsijungti. Pvz. tai nutinka visuomet, kai nuvaziuojam pas vyro tevus - ten gyvena daugiau zmoniu ir nuolatos sioks toks triuksmas - visi tarpusavy kalbasi, dar kas bando susikalbet budami skirtinguose kambariuose, ir dar koks TV ijungtas
Tai jau darzelis jai turbut tikrai nebutu i nauda bent iki kokiu 4 metu...?
tai va, kad bunnt su kitais vaikais (jei daugiau nei 1-2 vaku) visada pirstukas burnoj ir stebi viska is salies. Mokykleleje, pabuvus gera pusvalandi - tik tada istraukia pirsta, jei sudomina muzika, daineles ir pan. Bet ir tada atsipalaiduoja kelioms munutems, o ne visai pamokelei.
Kieme nauju bendraamziu vaiku bijo, jei prieina arti. Is tolo - tai dziaugsmingai sukauja "lialia" ir verziasi artyn. Keliais metais vyresni vaikai patinka labiau, ju nebijo...
Kieme nauju bendraamziu vaiku bijo, jei prieina arti. Is tolo - tai dziaugsmingai sukauja "lialia" ir verziasi artyn. Keliais metais vyresni vaikai patinka labiau, ju nebijo...
Mano vyresnėlis jau beveik 5 metų, bet nagus ne graužia, o krapšto.
Jie taip nukrapštyti, kad likę po pusę nago, o odelės iki likusio nago pusės užaugę...
Po maudynių aš jam odeles patvarkau, apkarpau, jam pačiam baisiai gėda, kad nagai tokie negražūs. Aš jo nebaru, nepriekaištauju dėl nagų krapštymo, bat kai užsimenu, kad jie negražūs, jis manęs prašo kad aš nieko nesakyčiau ir net sako, kad odelės neatplyšę ir karpyti nereikia. Kaip mums atsikratyti šio įpročio?
Laba diena,
Kaip matau daug mamyčių diskutuoja apie vaiko piršto čiulpimą, bet visus perskaičiusi vistiek sau atsakymo neredau. Ilgą laiką su dukryte vaikščiojom pas psichologą, bet naudos buvo tiktai 3 mėnesius. Kai pradėjau dirbti, antrą dieną ji vėl isikišo pirščiuką į burną ir taip jau 6 mėnesius (jai 3 metai). Aš dėl to juk negaliu mesti darbo. Gal psichologė gali patarti ką daryti, aš pasiryžusi ir pati eiti pas psichologa jei tik to reikia. Vieną kartą užsienyje pamačiau meragitę 12 metų dar su pirštu burnoj ir tarp žmonių, o lūpos kaip pas žiurkėną. Tai buvo paskutinis lašas. Bandžiau ir geruoju ir bloguoju ir rišti ir tepti, bet niekas nepadėjo. Jei dabar bandau neleisti, tai iki ašarų šaukia, kad nori čiulpti pirščiuką. Pas mane jinai anksti pradėjo kalbėti ir supranta viska, susitariam dėl visko išskyrus pirštą.
Prašau padėkit. Aš žinau, kad tai psichologinė problema, bet kaip ją išspręsti?
Kaip matau daug mamyčių diskutuoja apie vaiko piršto čiulpimą, bet visus perskaičiusi vistiek sau atsakymo neredau. Ilgą laiką su dukryte vaikščiojom pas psichologą, bet naudos buvo tiktai 3 mėnesius. Kai pradėjau dirbti, antrą dieną ji vėl isikišo pirščiuką į burną ir taip jau 6 mėnesius (jai 3 metai). Aš dėl to juk negaliu mesti darbo. Gal psichologė gali patarti ką daryti, aš pasiryžusi ir pati eiti pas psichologa jei tik to reikia. Vieną kartą užsienyje pamačiau meragitę 12 metų dar su pirštu burnoj ir tarp žmonių, o lūpos kaip pas žiurkėną. Tai buvo paskutinis lašas. Bandžiau ir geruoju ir bloguoju ir rišti ir tepti, bet niekas nepadėjo. Jei dabar bandau neleisti, tai iki ašarų šaukia, kad nori čiulpti pirščiuką. Pas mane jinai anksti pradėjo kalbėti ir supranta viska, susitariam dėl visko išskyrus pirštą.
Prašau padėkit. Aš žinau, kad tai psichologinė problema, bet kaip ją išspręsti?
Jeigu psichologes deka naudos buvo tris menesius, tai yra daug. Idomu, kas konkreciai padejo? Pradejo ciulpti pirstuka, kai Jus isejote i darba, tai reiskia, pirsto ciulpimas susijes su patiriamu stresu. Jeigu pagalba buvo efektyvi, tai rekomenduociau, jei imanoma, testi darba su ta pacia psichologe.
Padėjo tai, kad pradėjau nereguoti piktybiškai į vaiko neklausimą ir isterikas. Anksčiau pakeldavau ir ranką už neklausimą, bet po apsilankymų daugiau pradėjau suprasti ir kalbėti su vaiku dėl jo pykčio. Mes daug keliaudavom nuo to laiko kai vaikui sukako 3 mėn., o ir tevelis gyvena kitoje valstybėje ir retai atvažiuoja. Kiekvienas vietos pakeitimas budavo kažkokio nerimo inešimas (aš taip galvoju).





