Net nezinau,taip gavosi,kad atitolsti vienos nescios ,kitos gimdo,jos isisuka i tuos rupestelius ,as truputi darboholike tai taip naturali draugu atranka gavosi -kad visi isbyrejo 
Net nezinau,taip gavosi,kad atitolsti vienos nescios ,kitos gimdo,jos isisuka i tuos rupestelius ,as truputi darboholike tai taip naturali draugu atranka gavosi -kad visi isbyrejo
Kaip galima kitus kaltinti už tai, kad neturi draugų. Aš esu tikra, kad dėl to kalta aš, buvo norinčių bendrauti, tik aš nesugyvenama. Pirma su savim reikia išmokti draugauti.
Jungiuos ir aš į Jūsų būrelį 
Mano istorija liūdna,noriu išsipasakoti,kad palengvėtų 
Susipažinom,tai atrodė likimo siųstas ženklas,jog mes esam skirti vienas kitam,nes susipažinimas buvo tikrai netikėtas. Draugavom daugiau nei 3 metus,dažnai pasipykdavom,bet stengdavausi greitai susitaikyti,nenorėjau jo prarasti,nes labai labai mylėjau,tiesa tebemyliu...Jo meilė iš pradžių tokia graži ir romantiška vis blėso,blėso...Tiesa,manau koją pakišo mums atstumas-Jis iš Kauno,aš iš Marijampolės...Matydavomės tik savaitgaliais,tad tas galėjo būti viena iš priežasčių. Nors Jo žodžiais tariant tik tas faktas,kad buvom toli vienas nuo kito lėmė tai,jog TIEK "ištempėm".Nesakau,kad tai tik Jo kaltė,bet aš visad kurstydavau mūsų meilę,dovanodavau dovanėles,o Jo atsakas būdavo"O kam?" Kai paklausdavau ar viskas gerai,kodėl jau taip retai pasako "MYLIU" Jis susinervindavo,sakydavo,kad keliu skandalą Na,ilgai nesigilindama pasakysiu,kad galų gale labai supykau,kai važiavau pas Jį į Kauną kaip ir kiekvieną penktadienį (autobusu) ir kaip visad pusiaukelėje parašiau,kad jau gali lėkt į stotį(visada pasitikdavo) tiesa,paskutinius kartus labai nenoriai...Jis parašo,kad nevažiuos,kad Jam gaila tų kelių litų autobusui ir pan. Aš jaučiaus įskaudinta,beto Jam ruošiau staigmeną(nueiti Akropoly ant ledo,paskui į kavinukę kaip senais gerais laikais pasėdėti...) Skaudu buvo,kad aš dėl Jo galiu išleist pinigus,kurių Jis turi žymiai daugiau nei aš,o Jis gaili man...Vienu žodžiu baigės tuo,kad aš išvažiavau atgal namo,prieš tai praverkus prie Akropolio valandą....Man buvo labai skaudu,nes atrodo juk savaitę nesimatėm tai atlėktų pesčiom pasitikt! Bet ne...gaila pinigų,atrodo šimtą litų kainuoja tas bilietėlis Na,Jis tik to ir laukė,išsiskyrėm,dabar Jis sako,kad manęs nebemyli,nors nurijau nuoskaudą ir AŠ atsiprašiau,AŠ taikiausi...Bet sako,kad jausmai išblėso ir nieko nebus Atidaviau jam viską,Jis buvo pirmasis mano vyras,pirmoji meilė.Liko begalinis skausmas širdy....Išmečiau visas nuotraukas,visus Jo dovanotus daiktus,kad man neprimintų,bet mintys tik apie JĮ Jau mėnesis kaip išsiskyrę,o širdy DIDELĖ žaizda...
Mano istorija liūdna,noriu išsipasakoti,kad palengvėtų Susipažinom,tai atrodė likimo siųstas ženklas,jog mes esam skirti vienas kitam,nes susipažinimas buvo tikrai netikėtas. Draugavom daugiau nei 3 metus,dažnai pasipykdavom,bet stengdavausi greitai susitaikyti,nenorėjau jo prarasti,nes labai labai mylėjau,tiesa tebemyliu...Jo meilė iš pradžių tokia graži ir romantiška vis blėso,blėso...Tiesa,manau koją pakišo mums atstumas-Jis iš Kauno,aš iš Marijampolės...Matydavomės tik savaitgaliais,tad tas galėjo būti viena iš priežasčių. Nors Jo žodžiais tariant tik tas faktas,kad buvom toli vienas nuo kito lėmė tai,jog TIEK "ištempėm".Nesakau,kad tai tik Jo kaltė,bet aš visad kurstydavau mūsų meilę,dovanodavau dovanėles,o Jo atsakas būdavo"O kam?" Kai paklausdavau ar viskas gerai,kodėl jau taip retai pasako "MYLIU" Jis susinervindavo,sakydavo,kad keliu skandalą Na,ilgai nesigilindama pasakysiu,kad galų gale labai supykau,kai važiavau pas Jį į Kauną kaip ir kiekvieną penktadienį (autobusu) ir kaip visad pusiaukelėje parašiau,kad jau gali lėkt į stotį(visada pasitikdavo) tiesa,paskutinius kartus labai nenoriai...Jis parašo,kad nevažiuos,kad Jam gaila tų kelių litų autobusui ir pan. Aš jaučiaus įskaudinta,beto Jam ruošiau staigmeną(nueiti Akropoly ant ledo,paskui į kavinukę kaip senais gerais laikais pasėdėti...) Skaudu buvo,kad aš dėl Jo galiu išleist pinigus,kurių Jis turi žymiai daugiau nei aš,o Jis gaili man...Vienu žodžiu baigės tuo,kad aš išvažiavau atgal namo,prieš tai praverkus prie Akropolio valandą....Man buvo labai skaudu,nes atrodo juk savaitę nesimatėm tai atlėktų pesčiom pasitikt! Bet ne...gaila pinigų,atrodo šimtą litų kainuoja tas bilietėlis Na,Jis tik to ir laukė,išsiskyrėm,dabar Jis sako,kad manęs nebemyli,nors nurijau nuoskaudą ir AŠ atsiprašiau,AŠ taikiausi...Bet sako,kad jausmai išblėso ir nieko nebus Atidaviau jam viską,Jis buvo pirmasis mano vyras,pirmoji meilė.Liko begalinis skausmas širdy....Išmečiau visas nuotraukas,visus Jo dovanotus daiktus,kad man neprimintų,bet mintys tik apie JĮ Jau mėnesis kaip išsiskyrę,o širdy DIDELĖ žaizda...QUOTE(Puikiausioji @ 2010 09 25, 22:25)
Kaip galima kitus kaltinti už tai, kad neturi draugų.
Galbūt ne kitus, o tiesiog aplinkybes.
bandymas pateisinti save, ir apkaltinti aplinkybes 
QUOTE(Puikiausioji @ 2010 09 25, 23:49)
Savęs kaltinimas dar žemiau nei aplinkybių kaltinimas.
Jei manai, jog vienatvės priežastis slypi tavyje, bandai arba pasikeisti arba susitaikai su savimi ir savo vienatve.
Bet viešas ir demonstratyvus pareiškimas aš toks ir anoks toli gražu nereiškia, jog jautiesi prieš kažką kaltas.
supratimas, kad pats esi kaltas dėl to, kad neturi draugų yra žema?
QUOTE(Puikiausioji @ 2010 09 26, 00:02)
Ne - tiesiog supratimas, savęs kaltinimas ir viešas savęs plakimas yra skirtingi dalykai. O suprasti, jog priežastis slypi būtent tavyje (net sunku vartoti sąvoką "kaltė") yra labai sunku ir tikriausiai tai įvardinti galėtų tik specialistas. Nes iš tiesų labai dažnai būna kaltos ir aplinkybės - lengva susipainioti.
Nimfeo, oi mergyt, viskas praeis... norejos parasyt ka nors ne tik guodziancio, bet ir pabart (na negalima gi taip begiot paskui berna, vazinet pas ji, leist savo pinigus ir t.t.). Suprantu- meile, pirmas vyras ir pan. Stiprybes dabar "atliudet, atpykt" ir ismokt sia pamoka. Tikrai ne atstumas jus isskyre, atleisk...
QUOTE(matrigna @ 2010 09 26, 00:24)
Nimfeo, oi mergyt, viskas praeis... norejos parasyt ka nors ne tik guodziancio, bet ir pabart (na negalima gi taip begiot paskui berna, vazinet pas ji, leist savo pinigus ir t.t.). Suprantu- meile, pirmas vyras ir pan. Stiprybes dabar "atliudet, atpykt" ir ismokt sia pamoka. Tikrai ne atstumas jus isskyre, atleisk...
Taip,žinau,buvau kvaila
ir tebesu,nes dar myliu tą bjaurybę 
QUOTE(NimfeO @ 2010 09 26, 00:29)
Nesi kvaila, tikrai taip nemanau. O siandien yra taip kaip yra. Turi gi praeiti kazkiek laiko. Nenoriu kalbet banalybiu kaip "laikas gydo" ar "gerbk save", bet... tai tiesa. Vietoj liudesio (juk jau menuo prejo) ijunk sveika pykti (bet neilgam) ir isdiduma.
Viskas bus gerai. Sekmes.
QUOTE(NimfeO @ 2010 09 26, 00:29)
o geriausias vaisktas - susirask naują simpatiją ir viskas praeis. Klubai, vakarėliai, draugai tokią nuoskaudą žymiai greičiau išgydis nei gali įsivaizduot
Papildyta:
Aš noriu išlieti savąsias
Mama grįžusi iš daro bando užmigti, nes ryt vėl anksti keltis, o tėtis išėjo kažkur gastroliuot ir vėl grįš prigėręs ...
Kai studijavau Kaune, tai buvo patys geriausi mano metai, draugai, linksmybės, vaikinas šalia, grįžau į namus ir pasirodo nieko nebeturiu... Draugas liko Kaune, o draugės visos savais rūpesčiais užsiėmusios. Aš viena kaip pirštas ir man begalo dėl to liųdna...
