LUISANA pati patyriau ka ir tu, as taip ir nepasikeiciau po uzgaliojimu klasioku, is kitu klasiu turejau draugu, bet man buvo sunku isijungti i draugyste dep patyriamo klasioku smurto, mano tevas manimi nepasidomedavo kaip man sekasi, mama nenorejo klausytis tokiu dalyku, todel kentejau viena, bet paskui susitaikiau, kai grizdavau namo pasinerdavau i savo svajones ir viska uzmirsdavau, bet kita diena vel eidavau i m-kla ir vel tas pat tesdavosi, pati norejau pereiti i kita m-kla bet manes tevai nepervedinejo i kita, namuose taip pat mane zemindavo, ypac tevas. Per pamokas sededavau taip kad manes net nesijausdavo kad ten esu, budavau tyli, jei zinodavau vistiek nesakydavau i mokytojos uzduota klausima, nes bijodavau, bijodavau net galva pakelti. Turejau taip pat minciu apie karate kursus, taciau man mama sake as tau pinigu neduosiu sitam dalykui, o pati neturejau. Tuo viskas ir baigesi, o manau treniruotte turejo buti isties naudinga. Pabaigus 10 klasiu, perejau i profesine m-kla, taciau ten klasiokes buvo dar baisesnes nei pries tai, joms nerupejo mokslai, joms rupejo kai kas kito. Zodziu tokiu kaip as ten nebuvo. Istojau i universiteta, grupiokes buvo labai fainos, aisku buvo pora tokiu kur intriga vire, bet sutarem, paskui paskutiniaisiais metais atejo tokia grupioke, kuri pamate mano silpnybes, ir prasidejo patycios, uzgauliojimai, praradau visas drauges.
Luisana, pati kiek domejausi, patycios gyvenimui atnesa blogus prisiminimus, gali vyresniam amziui atsirasti kokiu nors rimtu dalyku, kaip nervingumas, nepasitikejimas savimi, abejingumas, nepasitikejimas kitais, sunku integruotis i gyvenima ir pan. Manau patyciu nebuna tik tada jei klasiokai yra draugiski, jiems svarbi draugyste, mokslai, suaugusiu zmoniu itaka.
1.Jei nenori tureti rimtu pasekmiu, pakalbek su tevais, ir pereik gal i kita klase, arba i kita m-kla, kuri laikoma gera.
2. Ismok pasitiketi savimi, buk stipri, nepalauziama, neparodyk savo silpnybiu, kai gauni pazymi eik iskelus galva ir sukelk jiems pavyda.
As taip noriu, kad mane apkabintu zmogus, kuriam is tikruju labai rupiu...
QUOTE(hemetra @ 2010 10 23, 17:14)
As taip noriu, kad mane apkabintu zmogus, kuriam is tikruju labai rupiu...
jei labai labai noresi tai taip ir atsitiks
As ir noreciau kad apkabintu mane stipriai JIS....
QUOTE(hemetra @ 2010 10 23, 19:14)
As taip noriu, kad mane apkabintu zmogus, kuriam is tikruju labai rupiu...
Suprantu tave!!! Taip liūdna...
LUISANA, užjaučiu dėl tokios situacijos. Jau daug gerų patarimų gavai, bet gal ir pats ką nors galėčiau patarti. Nežinau kelintokė esi, bet vyresnėse klasėse būna taip, kad mokiniai išsiskirsto į skirtingas pamokas, pas skirtingus mokytojus, ir labai retai susitinka visa klasė kartu. Tai automatiškai mažiau jie tave terorizuos, gal... O šiaip nuo 10-os klasės visi suauga, tampa protingesniais, na bent jau daugelis. Kalbu iš patirties, pats dabar esu abiturientas. Bet negali žinoti, kaip viena forumietė čia rašė, patyčios yra ir universitete... Turi būti stipri, neleisk niekam lipti tau ant galvos, nenuleisk galvos kai ant tavęs varo, bandyk ignoruoti. Viskas pasibaigs anksčiau ar vėliau, ir tu tapsi stipresnė.
Nežinau nei kur daugiau rašyti, nei kam daugiau išsilieti.. Turiu draugą jau beveik 8 metai. Buvo visko.. Ir skyrėmės ir taikėmės, bet meilė vis nugalėjo. Paskutinius 4 metus gyvenam ne Lietuvoje ir santykiai rodos buvo geri. Aišku, visokiu mažų pykčių buvo, bet mano akimis sugyvenom gražiai. Paskutinius 2 metus gyvenam kitam mieste. Čia nei draugų, nei pažįstamų neturim iki šiol. Yra keli draugai-pažįstami kituose miestuose. Bet tokie artimesni grįžę Lietuvon ar išvykę į kitas šalis. Vienu žodžiu paskutiniais metais visur ir visada tik mes.. Žvejot - dviese, apsipirkinėt - dviese...... Bet visada tikėjau, kad mūsų santykiai gražūs, tvirti.
Jau savaitę laiko kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą jis susirašinėja su viena vietine mergina. Žinau kad tarp jų nieko nėra. Ji turi mylimą žmogų. Galėčiau jos net neminėti, bet vakar kažkaip man trūko kantrybė ir nuo to viskas prasidėjo. Savaitę sergu, temperatūra, iš namų kojos nekeliu. Tad pasiutau, kad štai grįžta namo ir jo dėmesys vėl kitur. Susipykom.. Mačiau kad jis jaučiasi kaip ne savas. Ėmėm kalbėtis. Jis verkė. Verkė pirmą kartą per 8 metus. Supratau, kad kažkas ne taip. Jis uždaras, niekada neišreiškia žodžiais jausmų.. Bet vakar kalbėjom.. Pro ašaras vos išlemeno, kad jam trūksta laisvės, tiesiog žvejybos su draugais ar kažko panašaus. Keista buvo tai išgirsti, nes rodos tyčia niekada jo nelaikiau pririšusi. Niekada kažko nedraudžiau. Visada iš jo pusės jaučiau, kad visur ir visada jis nori būt šalia. Kartais kažkur eidamas tempdavosi ir mane kartu, nors aš to nenorėdavau.. Dėl to ir kaltinu tuos 2 metus, kai gyvenam kitame mieste be draugų.. Abiems trūksta bendravimo. Abu esam ramūs, alkoholį vartojam tik švenčių metu, o aplink esantys pažįstami, ne kaip kitaip, bet pamažu tampantys alkoholikais.. Po darbo alus, nuo penktadienio pjankės, muštynės, avarijos ir t.t. Tiesiog neturim nieko bendro su tokiais žmonėm.. Pažįstam, pabendraujam kartais, bet viskas tuo ir baigiasi.. Taigi.. Išlemeno, kad ši problema tik smulkmena. Aš jautrus žmogus, jausmų slėpt nemoku. Kaip degtukas.. Tačiau vakar matydama ašaras srūvančias jo skruostais pažadėjau reaguoti ramiai.. "Nežinau ką tau jaučiu.. Nesuprantu ar myliu, ar liko tik prisirišimas.." Tą akimirką jaučiau lyg mirė dalelė manęs.. Kaip pažadėjau taip ir reagavau.. Lyg akmenine.. Ramus balsas.. Vos pasirodant akyse ašarom jas sulaikydavau.. Klausiau, ko tikisi iš manęs, ką daryti kad jis susivoktų jausmuose.. "Išvažiuok į Lietuvą".. Vėl buvau rami.. O iš vidaus tarsi kažkas badė adatom, jaučiausi lyg tuoj apalpčiau.. Laikiausi.. Vis kalbėjo, kad laikas toks netinkamas.. Kitą savaitę septyniom dienom atskrenda jo mama. Man iki Kalėdų kursai.. Atseit iki tada galiu būti.. Vakar tenorėjau jį glaust prie savęs ir tikėti, kad čia dar ne pabaiga.. Norėjosi gyvent, kaip gyvenom.. Norėjosi tik rodyt savo meilę ir tikėti, kas viskas susitvarkys..
O šiandien jaučiu, kad viskas prarado prasmę.. Kad lėtai žudo ne tik nežinojimas ko laukt rytoj, bet ir mūsų namai, aplinka.. Žudo jo balsas, žudo jo kvapas.. Jo buvimas šalia.. Jausmų jam nerodau.. Žino, kad man be galo sunku.. Išėjo į darbą, o aš sėdžiu namie.. Keli mėnesiai be darbo.. Ašarų nesulaikau.. Taip skauda.. Taip skauda kažkur viduje.. Nebežinau ką daryti.. Nenoriu į Lietuvą.. Niekada nenorėjau.. Mano namai jau čia.. 3 metai nebuvau grįžusi ir pasiilgau tik šeimos, draugų.. Tačiau savo gyvenimo ten neįsivaizduoju.. Gal todėl, kad nepasitikiu savimi.. Gyvendama svetur atsipalaidavau.. Priaugau svorio.. Susiliejau su minia.. Niekam čia nesvarbu, kaip atrodai.. Lietuva ne tokia.. Visą gyvenimą ten kompleksavau, visą gyvenimą jaučiausi esanti kitokia.. Menkesnė, negražesnė, storesnė.. O čia aš esu tiesiog aš.. Tokia, kokia esu.. Ir niekam tai nerūpi..
Nežinau.. Rodos tiek minčių, kad net nespėju jų užrašyti ar suprasti.. Net ne esmė ta gyvenama vieta.. Kaip išgyventi jo nežinomybę.. Kaip normaliai gyventi kol jis supras jausmus.. Kaip žiūrint į jį neryti ašarų ir nesijausti tarsi gyvenimas slysta iš po kojų.. Nieko neturiu.. Nei kur išeit, nei su kuo pakalbėti.. O aplinka taip slegia.. Norisi rėkti, bandyti išrėkti viduje tūnantį skausmo gniužulą.. Kaip pabusti iš košmaro, kuris mane naikina?
Savaitgalį planavom vykti pas vienus pažįstamus.. Švęsti.. Helovino.. Nenoriu švęsti, negaliu.. O kaip galėčiau, kai mano mylimas žmogus "paklydo".. Kai paklydau aš ir nežinau ką daryti.. Kai jam nesant šalia nesuvaldau ašarų, o prie jo vis ryju ir ryju tą skausmą kad neprasiveržtų.. Vis raminu save.. Pasiūliau savaitgalį jam važiuoti žvejoti.. Tikiuosi taip ir padarys.. Skauda jį matyti.. Gal išsibliausiu, išsirėksiu ir palengvės? Gal galėsiu ramiai laukti verdikto? Esam savo laimės kalviai? Kaip man kurti laimę, kai mano laimė slysta iš rankų? Dar prieš kelias dienas, kankinama temperatūros jį glaudžiau ir kartojau, kaip myliu.. Kad jis mano gyvenimas.. O dabar prarandu gyvenimą.. Kažkada aš ilsėjausi nuo jo..metus.. Buvau jauna, jis pirmas mano rimtas vaikinas, pirma tikroji meilė.. Gal tada viskas tapo per rimta ir per greita.. Tačiau tada pabuvusi atskirai supratau, kad myliu.. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojom.. Tik bijau, kad nelauktų kitokia pabaiga.. Netikiu, kad ją ištversiu.. Kaip nusiraminti? Kur rasti paguodą.. Kaip išgyventi laukimą? Kaip išgyventi šiandieną? Kaip išplėšti skausmą? Kaip nepalūžti?
Jau savaitę laiko kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą jis susirašinėja su viena vietine mergina. Žinau kad tarp jų nieko nėra. Ji turi mylimą žmogų. Galėčiau jos net neminėti, bet vakar kažkaip man trūko kantrybė ir nuo to viskas prasidėjo. Savaitę sergu, temperatūra, iš namų kojos nekeliu. Tad pasiutau, kad štai grįžta namo ir jo dėmesys vėl kitur. Susipykom.. Mačiau kad jis jaučiasi kaip ne savas. Ėmėm kalbėtis. Jis verkė. Verkė pirmą kartą per 8 metus. Supratau, kad kažkas ne taip. Jis uždaras, niekada neišreiškia žodžiais jausmų.. Bet vakar kalbėjom.. Pro ašaras vos išlemeno, kad jam trūksta laisvės, tiesiog žvejybos su draugais ar kažko panašaus. Keista buvo tai išgirsti, nes rodos tyčia niekada jo nelaikiau pririšusi. Niekada kažko nedraudžiau. Visada iš jo pusės jaučiau, kad visur ir visada jis nori būt šalia. Kartais kažkur eidamas tempdavosi ir mane kartu, nors aš to nenorėdavau.. Dėl to ir kaltinu tuos 2 metus, kai gyvenam kitame mieste be draugų.. Abiems trūksta bendravimo. Abu esam ramūs, alkoholį vartojam tik švenčių metu, o aplink esantys pažįstami, ne kaip kitaip, bet pamažu tampantys alkoholikais.. Po darbo alus, nuo penktadienio pjankės, muštynės, avarijos ir t.t. Tiesiog neturim nieko bendro su tokiais žmonėm.. Pažįstam, pabendraujam kartais, bet viskas tuo ir baigiasi.. Taigi.. Išlemeno, kad ši problema tik smulkmena. Aš jautrus žmogus, jausmų slėpt nemoku. Kaip degtukas.. Tačiau vakar matydama ašaras srūvančias jo skruostais pažadėjau reaguoti ramiai.. "Nežinau ką tau jaučiu.. Nesuprantu ar myliu, ar liko tik prisirišimas.." Tą akimirką jaučiau lyg mirė dalelė manęs.. Kaip pažadėjau taip ir reagavau.. Lyg akmenine.. Ramus balsas.. Vos pasirodant akyse ašarom jas sulaikydavau.. Klausiau, ko tikisi iš manęs, ką daryti kad jis susivoktų jausmuose.. "Išvažiuok į Lietuvą".. Vėl buvau rami.. O iš vidaus tarsi kažkas badė adatom, jaučiausi lyg tuoj apalpčiau.. Laikiausi.. Vis kalbėjo, kad laikas toks netinkamas.. Kitą savaitę septyniom dienom atskrenda jo mama. Man iki Kalėdų kursai.. Atseit iki tada galiu būti.. Vakar tenorėjau jį glaust prie savęs ir tikėti, kad čia dar ne pabaiga.. Norėjosi gyvent, kaip gyvenom.. Norėjosi tik rodyt savo meilę ir tikėti, kas viskas susitvarkys..
O šiandien jaučiu, kad viskas prarado prasmę.. Kad lėtai žudo ne tik nežinojimas ko laukt rytoj, bet ir mūsų namai, aplinka.. Žudo jo balsas, žudo jo kvapas.. Jo buvimas šalia.. Jausmų jam nerodau.. Žino, kad man be galo sunku.. Išėjo į darbą, o aš sėdžiu namie.. Keli mėnesiai be darbo.. Ašarų nesulaikau.. Taip skauda.. Taip skauda kažkur viduje.. Nebežinau ką daryti.. Nenoriu į Lietuvą.. Niekada nenorėjau.. Mano namai jau čia.. 3 metai nebuvau grįžusi ir pasiilgau tik šeimos, draugų.. Tačiau savo gyvenimo ten neįsivaizduoju.. Gal todėl, kad nepasitikiu savimi.. Gyvendama svetur atsipalaidavau.. Priaugau svorio.. Susiliejau su minia.. Niekam čia nesvarbu, kaip atrodai.. Lietuva ne tokia.. Visą gyvenimą ten kompleksavau, visą gyvenimą jaučiausi esanti kitokia.. Menkesnė, negražesnė, storesnė.. O čia aš esu tiesiog aš.. Tokia, kokia esu.. Ir niekam tai nerūpi..
Nežinau.. Rodos tiek minčių, kad net nespėju jų užrašyti ar suprasti.. Net ne esmė ta gyvenama vieta.. Kaip išgyventi jo nežinomybę.. Kaip normaliai gyventi kol jis supras jausmus.. Kaip žiūrint į jį neryti ašarų ir nesijausti tarsi gyvenimas slysta iš po kojų.. Nieko neturiu.. Nei kur išeit, nei su kuo pakalbėti.. O aplinka taip slegia.. Norisi rėkti, bandyti išrėkti viduje tūnantį skausmo gniužulą.. Kaip pabusti iš košmaro, kuris mane naikina?
Savaitgalį planavom vykti pas vienus pažįstamus.. Švęsti.. Helovino.. Nenoriu švęsti, negaliu.. O kaip galėčiau, kai mano mylimas žmogus "paklydo".. Kai paklydau aš ir nežinau ką daryti.. Kai jam nesant šalia nesuvaldau ašarų, o prie jo vis ryju ir ryju tą skausmą kad neprasiveržtų.. Vis raminu save.. Pasiūliau savaitgalį jam važiuoti žvejoti.. Tikiuosi taip ir padarys.. Skauda jį matyti.. Gal išsibliausiu, išsirėksiu ir palengvės? Gal galėsiu ramiai laukti verdikto? Esam savo laimės kalviai? Kaip man kurti laimę, kai mano laimė slysta iš rankų? Dar prieš kelias dienas, kankinama temperatūros jį glaudžiau ir kartojau, kaip myliu.. Kad jis mano gyvenimas.. O dabar prarandu gyvenimą.. Kažkada aš ilsėjausi nuo jo..metus.. Buvau jauna, jis pirmas mano rimtas vaikinas, pirma tikroji meilė.. Gal tada viskas tapo per rimta ir per greita.. Tačiau tada pabuvusi atskirai supratau, kad myliu.. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojom.. Tik bijau, kad nelauktų kitokia pabaiga.. Netikiu, kad ją ištversiu.. Kaip nusiraminti? Kur rasti paguodą.. Kaip išgyventi laukimą? Kaip išgyventi šiandieną? Kaip išplėšti skausmą? Kaip nepalūžti?
QUOTE(So_sorrow @ 2010 10 29, 13:24)
o aš sėdžiu namie.. Keli mėnesiai be darbo..
Gyvendama svetur atsipalaidavau.. Priaugau svorio.. Susiliejau su minia.. Niekam čia nesvarbu, kaip atrodai..
Gyvendama svetur atsipalaidavau.. Priaugau svorio.. Susiliejau su minia.. Niekam čia nesvarbu, kaip atrodai..
Gal nuo to reiktu pradeti kazka keisti?
cia tik toks mazutis pastebejimas 
QUOTE(def Fox @ 2010 10 29, 14:02)
Na, taip.. O prieš visą tai dar reiktų išmokti mylėt save.. Tikėt bent jau savimi.. Darbas.. Tas žodis man jau keiksmažodis.. Taip seniai jo ieškau.. Anglų kalba ne ideali.. Dabar ir valytojos reik kalbančios angliškai. Tad štai anglų kursus ir lankau.. O iš darbdavių tegirdžiu "sorry, nėra laisvų darbo vietų..gal Kalėdoms, gal po naujų..gal.." Rodos ta vienintelė turėta atrama nyksta.. Šiandien viskas beprasmiška.. Tikiuosi ryt jausiuosi geriau.. Bent truputi..
Perskaicius Jūsų laišką net ir pati pajutau skausmą, nes visi gyvenime esame išgyvenę kažką panašaus. Manau, Jūsų situacijoje baisiausia tai, kad neturite kur išeiti, su kuo pasikalbėti, pasidalinti skausmu, nėra artimų draugų. Tai baisu, kai visi artimieji už tūkstančių mylių. 8 metai buvimo kartu ir staigus suvokimas, kad gali būti kitaip - žudo. Labai užjaučiu.
Ką Jūs galite padaryti? Dėl jo nepadarysite nieko, tačiau galite pasistengti dėl savęs. Sakėte, jog nustojote savimi rūpintis, o gal pats laikas pradėti tai daryti? Ne dėl jo, ne dėl aplinkinių, o dėl savęs pačios. Tam, kad jaustumėtės geriau, seksualiau, patraukliai SAU. Patikėkit, tai pastebės ir aplinkiniai. Užsiimkite kažkokia veikla. Viena. Ne dėl jo, ne dėl kitų, o dėl savęs. Juk kažką mėgstate veikti. Piešti, važinėtis dviračiu, siuvinėti ir t.t. Geriausi žodžiai "norint keist pasulį, pirmiausia keisk save" (A. Mamontovas). Noriu pasakyti, kad be Jūsų niekas į priekį nejudės, ir atsakant į klausimą, ar pats esu likimo kalvis, norėčiau pasakyti TAIP. Ašaros nieko nepakeis. Reikia veikti. O laikas geriausiai gydo žaizdas.
Ką Jūs galite padaryti? Dėl jo nepadarysite nieko, tačiau galite pasistengti dėl savęs. Sakėte, jog nustojote savimi rūpintis, o gal pats laikas pradėti tai daryti? Ne dėl jo, ne dėl aplinkinių, o dėl savęs pačios. Tam, kad jaustumėtės geriau, seksualiau, patraukliai SAU. Patikėkit, tai pastebės ir aplinkiniai. Užsiimkite kažkokia veikla. Viena. Ne dėl jo, ne dėl kitų, o dėl savęs. Juk kažką mėgstate veikti. Piešti, važinėtis dviračiu, siuvinėti ir t.t. Geriausi žodžiai "norint keist pasulį, pirmiausia keisk save" (A. Mamontovas). Noriu pasakyti, kad be Jūsų niekas į priekį nejudės, ir atsakant į klausimą, ar pats esu likimo kalvis, norėčiau pasakyti TAIP. Ašaros nieko nepakeis. Reikia veikti. O laikas geriausiai gydo žaizdas.
Keistai gyvenimas susiklosto, as manau,kad ne tu kalta del visko,o atsiradusi nauja mergina,kuri kelia jam jausmus, nezinomybe.. o galbut ir aistra. Kai atsiranda kitas ,atsiranda ir dvejones, gal neissilakstes? kaip bebutu jei nuspresit skirtis linkiu tau stiprybes niekada negryzti i to zmogaus glebi,kuris taves neivertino ir nemylejo tada kai to labiausiai reikia.
