Išsiliejimo skyrelis 2

Gal turi vyresni broli ar teti,kuris galetu nueit ir pakalbet su tais uzgauliotojais?

Su ta ,,skani kaip spurga" nebloga mintis Bet jau įsivaizduoju kaip jie užsipultų. Kaip alkani šunys. Turiu šeimos narį dirbantį mokykloje. Visi įžeidinėjimai daugiau ar mažiau kilsta iš ten. Žinote,pavydas ir pan...O jei dar mokytojas griežtas (kaip šiuo atvėju ir yra) tai visai viskas blogai. Nenoriu ,kad artimas žmogus kištųsi į šiuos reikalus. Ankščiau jie daug yra gavę moralų ir pan. Net per pamokas gauna užuomeną ,,visi esame su trūkumai" . Dabar...neverta jiems ir sakyti kažką. Vienas yra tikras kaimietis(ne tikrąja šio žodžio prasme. O kultūros) . Jam nusispjaut ant kiekvieno mokytojo ,suaugusiojo pasakymo. Kaip koks ligonis... Jam gali bet ką padaryt,jis nepatylės ir pan.

Jūs tik nepykit, bet jeigu jums taip nesiseka, o namų šeimininke būti nenorit, tai kodėl nepasieškojus "juodesnio" darbo?
Aš taip pat emigravus, vyras mano ne lietuvis, taip kad kalbą išmokti teko ir man ir visus kitus nepatogumus patirti. Nuo pat pradžių dirbau, nors išsilavinimą turiu, bet krizė jaučiasi ir čia Čekijoje.. Nebuvo lengva ir nėra, bet rankų nenuleidžiu ir namų šeimininke būti nenoriu Daug geriau jaučiuosi galėdama prisidėti prie mūsų šeimos biudžeto. Pradėjau nuo to žemiausio laiptelio ir per pusmetį vienu aukščiau pakilau, tikiu, kad man seksis ir toliau ir kad tai tik mano pačios pastangomis
Papildyta:


iš savo patirties sakau, kad tai padėjo.

O puikiai zinau sita situacija. Mane mama ir tevas mokino, nes mokytojai. Klasiokai manes nekente, nes kai gaudavo 2, as atsiimdavau..Galvodavo, kad uz dyka man pazymius raso.. Viena kart net primuse (nesmarkiai)..

Manau erzintojų pagrindinis tikslas yra iššaukti neigiamą reakciją , išprovokuoti ginčą, dar geriau susistumdimą ar net muštynes. Jie kaip energetiniai vampyrai , "pasikrauna" iš neigiamos aplinkos. Jiems tikrai visiškai nerūpi ar esate per stora, per plona, perdaug protinga ir t.t. Jiems būsite neidomi tik tada ,kai nustosite duoti tai ko jie nori- NEIGIAMŲ EMOCIJŲ. Pasidomėkite savitvardos pratimais, joga , nereaguokite karštai,išmokite valdyti savo veiksmus. Tai nėra lengva ir greitai pasiekiama, bet kai tai sugebėsite, naudosites visą gyvenimą.

P.S. Luisana, kodėl įsivaizduojate, kad jie užsipuls jus kaip alkani šunis. Jus įsivaizduokite ,kaip jie iš nuostabos išsižios ir nieko nesake nueis Taip savo mintis nukreipsite reikiama linkme .

Žinau,nes kažkada vėlgi pritariau jų pasakimams. Ir ką gi,jie entuziaštikiau pradėjo mane kitokia pravarde. Žinot,jų pravardės keičiasi. Kaip jiems šauną į galvą... Neigiamos emocijos. Galbūt jos dar kyla dėl to,kad jų pasakimus ganėtinai sureikšminu. Tai paika,žinau. Mėginsiu išbandyti visus kovojimo būdus. Žiūrėsiu,gal pavyks. Nors tiesą sakant,nemanau.

Pas jus labai daug savyje abejonių, nepasitikėjimo, baimės. Jie tai jaučia ir tuo naudojasi. Bandykite pasinaudoti patarimais ir po truputi viskas gerės.

O kodėl manote, kad likus tik keliems metams neapsimoka? Suprantu, kaip jaučiatės. Teko ir man su tokiu atveju susidurti, taigi mokykla buvo tapusi pragaru. Ir tikrai likus tik keliems metams pakeičiau mokyklą. Buvo verta. Nes visgi ramybė daug ką duoda. Stiprybės jums

Taip beprotiškai sopa viduje... o vaikystėje maniau, kad baisiausias skausmas yra dantuko skausmas

Tobsita, oj, gerai tu čia apie dantuką.


Ech... iš manęs labai daug reikalaujama... ir pradedu abejoti ar galiu tai padaryti, ar galiu visą tai įgyvendinti, kad manimi didžiuotųsi ir džiaugtųsi kiti.
Pati sau prisikuriu irgi ne ką mažiau užmačių, bet kuo toliau, tuo labiau abejoju jų įgyvendinimu. Trūksta jėgų, trūksta žinių, trūksta tikėjimo savimi... galbūt net ir pasitikėjimo... ech... o taip nesinori nuvilti kitų ir savęs. Nenoriu likti čia prie suskilusios geldos ir 'arti' kaip mano tėvai...

Luisana, iš manęs mokykloje tyčiojosi kas netingėjo iki penkiolikos metų. Kai pradėjau lankyti karate. Ir kai tai pasakiau, kai auklėtoja surašinėjo būrelius - klasėje buvo tokie sužiopčiojimai, suaiktelėjimai, ir paskui jei kas dar pamėgindavo tyčiotis, tai jau buvo pavieniai bandymai. Per trejus metus, kol lankiau karate, pati išsiugdžiau tokį pasitikėjimą savimi, tokią jėgą, kad jau bet ką galėdavau pastatyti į vietą, kartais net ir vyresnius už save.
Lankau iki šiol, ir man padeda iki šiol, kai sunku - nors jau trisdešimt dveji ir niekas atvirai nebesišaipo, bet vistiek būna situacijų, kai jautiesi taip, tarsi kažką padarysi ir kažkas kaip vaikystėje ims tyčiotis...
Jei ne paslaptis, iš kokio Lietuvos miesto esi - gal galėčiau patarti kokį kovinį būrelį? Nes tai, jei geras treneris, iš tiesų PADEDA...
Mokyklos pakeitimas, taip pat manau, kad nepadės. Svarbu tau išmokt pasitikėt savimi...
O pasitikėjimas savimi patyčių atžvilgiu, tai svarbiausia - neatsikirtinėt, nes taip parodai, kad tave įžeidė, svarbiausia, įsivaizduot, kad tarp tavęs ir įžeidinėtojo yra didžiulė stora stiklo siena, per kurią garsas nepereina, bet tu matai tą žmogų. Ir lavink žvilgsnį - su draugėmis, žiūrėkit viena į kitą, tiek ilgai, kiek tik galit, nemirksėdamos, tuo žvilgsniu tarsi besdamos viena kitą kiaurai, tarsi būdamos abejingos tam, kas stovi priešais. Kai kitą sykį įžeis, žiūrėk į tą žmogų va tokiu va žvilgsniu, nemirksėdama, ir NIEKO nesakyk, dzin, jei išraudonuosi...
Kad tikrai pasitikėtum savim - žinok, NIEKO nereiškia, kad tave vadina storule, tai NEREIŠKIA, kad esi negraži, nereikia mesti svorio priverstinai, sulieknėsi, vadins ŽALGA ar kokia ten kitokia, kabinasi ne dėl išvaizdos, kabinasi dėl reakcijos... Jei visa mokykla skambės, o tau bus kapitaliai dzin, tai pagalvok pati - tegu sau skamba, jei žmonės neturi ką veikt... Jau jų proto tai tokia veikla tikrai nelavina...
Junk kuo būtiniausiai dzin režimą ir kuo būtiniausiai išsilavink žvilgsnį, nes jei jungsi dzin režimą ir išgirdus įžeidimą dėbsosi į žemę, ar nusisuksi, tu vėl duosi tokią reakciją, kokios reikia tavo klasės vampyrams - bailumą.
Jei nori, rašyk man AŽ, jei nori, atsakyk į mano klausimą dėl miesto temoje... Kuo dideliausios sėkmės, svarbiausia, nepasiduok, tu viską gali pakeisti, pati, ir net nereikės kažko labai ypatingo, pamatysi
Žiūrėk į tai kaip į treniruotę, į savo stiprybės treniruotę - kuo daugiau tave puls ir kuo daugiau išeisi iš tų puolimų kaip laimėtoja, tuo stipresnė būsi užaugusi... O tie kiauksėtojai tokiais ir liks, nes gyvenime jie neiškyla

noriu numirti, atsibodo gyventi...