Išsiliejimo skyrelis 2

Tikiu ir tikiuosi kad kažką dėl savęs darysiu. O kas belieka? Gal ir gyvenamą plotą rasiu bent jau tam laikui, kol pabaigsiu kursus.. Kažkaip neįsivaizduoju dviejų mėnesių laukimo ir nežinomybės, gyvenant po vienu stogu. Tiesiog gal tik šiandien taip sunku, kad nieko nesinori.. Negaliu susiimti. Bandžiau prasiblaškyt, išeit iš namų. Ašaros neklausė, nesileido valdomos.. bent jau lietus jas slėpė..
Aš jam sakiau.. Kad gaila, jog nepasakė to tada, kai tik pradėjo jausti, kad kažkas ne taip.. Kad laukė kol pratrūks.. Anksčiau gal viskas būtų buvę paprasčiau.. Gal nebūtų viskas dar taip sudėtinga.. O dabar.. Dar neseniai vienam iš forumų kalbėjau, kokie puikūs mūsų santykiai.. Kaip aš viskuo pasitikiu, tikiu.. Ir per vieną vakarą nieko nėra..




Nemanau, kad ta mergina kelia kokius jausmus.. Klausiau vakar. Nemanau, kad būtų melavęs.. Gaila, tačiau prieš kokius 6 metus pati nevertinau jo meilės.. Tada aš norėjau ilsėtis, pamąstyti.. Jis net piršosi man, kad susigrąžinti.. Nesutikau. Ne ta situacija buvo, kad sutikt. Tada aš buvau neišsilaksčius.. Tada man reikėjo dėmesio visų kitų, bet ne jo.. O kaip ir sakai, atsiradus kitam, atsiranda tik abejonės.. Kitų buvo daug, bet visi pabosdavo vos pasiekus.. Visada gailėjausi jį paleidusi.. Kalbėjomės vakar apie tai.. Klausiau, gal toji mergina jį traukia ir todėl visa tai.. Sakė tikrai ne. Jau seniai jam abejonės kilo. Tačiau niekada nedrįso to ištarti garsiai. Juk jam tiek pat buvo sunku kalbėti, kaip ir man klausyti.. Taigi po mano pasilakstymo, po metų laiko mano ilsėjimosi, mes vėl buvome kartu.. Niekada nedingo ta meilė. Tada jis buvo išvykęs į šią šalį kur gyvenam dabar. Mečiau studijas kad tik būti kartu.. Jis visada norėjo, kad sugrįžčiau.. Ir aš sugrįžau. Viskas buvo taip gražu.. Labai noriu tikėti, kad jam manęs reikės.. Prisiminimuose grįžti atgal ir rodos matai tiek pridarytų klaidų..

O kodėl gyvenamo ploto turėtumėt ieškoti Jūs? O ne jis? O tikrai, kodėl nenorit grįšti bent savaitei į lietuvą, aplankytumėt draugus, artimuosius, nuotaika pakiltų, pailsėtumėt vienas nuo kito daug kas išsispręstų, nes nemanau, kad tokios situacijos trunka du mėnesius, viskas vyksta daug greičiau. Arba arba. Bet kokiu atveju, neturėtumėt jaustis auka, nosį aukštyn ir žvilgsnį į priekį, ok?

as ir noriu issilieti. nebesuprantu as saves. kazko noriu bet nezinau ko. atrodo issimiegu, bet vistiek neissimiegu. atrodo pavalgau bet vistiek nepavalgius jauciuos. atrodo viskas gerai bet man negerai. kas man

Gyvenamą plotą mes nuomojamės. Ir aš niekaip nesugebėčiau viena išlaikyti viso namo. Nuomininkų niekaip nerasčiau greitai. Geriau jau pačiai kokio kambariuko ar butelio pasiieškot. Bent laikinai, kol pabaigsiu kursus. Taip nesinori jų mest. Gaučiau sertifikatą, kuris šioj šalį vertinamas. Gal ir su darbu lengviau būtų. Jau pusę praėjo. O jei norėčiau juos kartot, tai tik nuo kitų metų rugsėjo. Dėl to išėjimo tai bent kol kas aš jaučiu, kad man to reikia. Jis manęs iš namų nevaro. Tiesiog man sunku būt šalia. Sunku jį matyti. Tokia jau esu. Jei kas blogai, tai viskas blogai. Jei skauda, tai skauda labai.. Šiandien vėl galima sakyti abu verkėm. Jis elgiasi taip gražiai, kad rodos skauda dar labiau. Prašo nenusiteikt blogiausiam, kad tikrai nejaučia, jos jau viskas, jau nori viską pabaigt galutinai. Nors pats nesupranta, ko reikia, kad kažkas pasikeistų. Ir ar įmanoma kažką pakeisti.. Bet man taip skauda. Toks gniužulas kažkur viduje. Turbūt atsigaunu po šoko, bent jau taip manau. Vis tik dar tik beveik para, po didžiojo pokalbio. Vakarykšte savo savijauta pati stebėjausi. Net jis nustebo kad taip reagavau.. Ramiai. Rodos vakar pastrigo jausmai kažkur. Buvau kažkokiam transe ir tarsi tik stebėjau situaciją iš šono. O šiandien viskas veržiasi. Visą laiką tikėjau, kad mūsų santykiai tvirti ir štai tau kad nori. Bijau vėl kažkuo tikėti, kažko tikėtis, kad atėjus tam "išaiškėjimui" mažiau skaudėtų. Nuo pirmadienio vėl kursai, tad prasiblaškysiu.. O šiandien turbūt dar per mažai laiko praėjo, dar reikia laiko susivokti.. Nežinau kaip kitaip paaiškinti savo būseną. Šiandien tiesiog nieko nežinau.. Skauda nematyti jo, atsiriboti, bet skauda ir priglausti. Ir nesuprantu kada skauda daugiau.

mergyt, tai kad jis kalba su tavim ir kad nezino, kas dedasi ir nededa i kojas - tai visai geras zenklas. Zmogus turi jausmus, jis reaguoja, tik Jums sunku, nes zinote realią situaciją, bet suvokiate, kad viskas truputį kitaip, nei įprasta. Mano patarimas vienas - duok jam laiko.... ir paciai jo reikia.
P.s. kokiame mieste tamsta gyvenate?

Airijoj mes.. Jau imu suprasti kad to laiko reikia ne tik jam, bet ir man.. Nuo vakar vakaro taip pikta, taip pikta.. Rodos tas skausmo gniužulas virto į pyktį..
Kažkada buvau labai uždara. Kad ir ką blogo jausdavau, nemokėdavau to išreikšti žodžiais. Tada aš štai taip pratrūkdavau, kaip jis, kai prisikaupdavo visko per daug. Išmokau save perlaužti. Išmokau kalbėti. Jis nesidalina niekuo.. Kiek mažų barnių būdavo bandydavau jį išmokyti kalbėti. Bandydavau parodyti, kad taip tikrai bus geriau. Štai ir dabar, jei man kas blogai aš kalbu ir kalbu. Ne tik pasakau, kaip jaučiuosi, bet žinau ir kas gal padėtų. Tiesiog analizuoju jausmus. Jei matau, kad jis nereaguoja į mano žodžius ar prašymus (nebūtinai tyčia) ar jam nesigauna kitaip, tas mažo skausmo lašas bent jau būna išlietas. Bent jau žinau, kad taip bus ir nieko nepakeisiu, kad nėra prasmės dėl to sukt galvos. Štai dabar ir tūno kažkoks pyktis, kad neišmokiau jo atsiverti. Kad jis nepaklausė manęs. Kad laikas toks velniškai netinkamas. Ketvirtadieni jo mama atskrenda. Ką daryti? Išvykti kažkur jau dabar ir pasakyti, kad atsirado problemų su sveikata, pasilikti ir apsimetinėti, kad viskas gerai, ar sakyti tiesą, kuri bent jau kažkiek nuliūdins gal ir ją? Visom išlaidom, tiek kelionės, tiek lauktuvių rūpinosi mano mama. Mano šeimoje su pinigėliais lengviau, tad mama ir galima sakyti pati nusprendė padėti savo būsimo žento mamai.. Myli mano mama maniškį kaip savo vaiką. Nežinau kaip įvardinti. Tiesiog, mano mama nieko neįtaria, vis pasvajoja apie mūsų vestuves ir anūkus. O čia bac lyg iš giedro dangaus krizė. Jaučiuosi tokia sumišusi.. Kažkoks sapnas, košmaras.. Nieko nesuprantu..
Matau, kad jis turbūt nutraukti santykių visiškai nenori. Vakar ir sako, kad lyg myli, tik gal ta meilė kitokia. Kažko trūksta, o pats nesupranta ko. Kartais nori būti kartu, o kartais rodos geriau būtų išsiskirti. Ir glaudžia, ir bučiuoja.. Nėra taip, kad jau negalėtų į mane net pažiūrėti..Sako susirasčiau aš kitą, pati išeičiau ir būtų visiem lengviau. O man skauda nuo tokių jo žodžių.. Lyg ir neranda kažkokių "blogių" manyje, save kaltina. Kad kažkas su juo ne taip.. Aš va vis bambėdavau, kad trūksta man jo dėmesio. O dabar, kai žiūriu atgal, viskas tikrai nebuvo taip blogai, kaip atrodė. Sakau, kad va gal ir pribambėjau. Kažkaip įkalbėjau jam tai, kad man kažko iš jo trūksta. Įtikino tuo save. Ne, sako, ne tame bėda. O kame..?
Taip ir kalbam, kad gal dalis problemos, kad tuos du metus tik sėdėjom ir dejavom, kad nėra draugų. Vis kartu ir kartu. O kad kažką daryti, taip ir nedarėm. Va čia dabar spyris į šikną abiems. Kažko norim, tai reik ir daryti, o ne nuleist rankas. Plaukdamas pasroviui nieko nesulauksi. Tuomet galvojom, kol kursus baigsiu, tiesiog labiau išjudint savo gyvenimus. Ne tik galvoti, kad kažką reik keisti, bet taip ir daryti. Bet nematau jo akyse tikėjimo, kad tai padės. Kilnoja pečius, trūkčioja lūpą. Nežinau.. Jis turbūt pats nieko nebežino. O man neišeina tikėti. Bijau tikėti, kad kažkas pasikeis. Trūksta jam ryžto, o kur jo gaut? Ar štai toks dar vienas pyktis/krizė kažką pakeis, jei tiek kalbėjimų per 8 metus nieko nepakeitė. Ar ir vėl plauksim pasroviui ir po kelių metų susidursim su tom pačiom problemom. Tokia painiava.. Gal pati per daug galvoju. Per daug bandau kažką išnarplioti.
Žiūrėsiu ką parašys dėstytojas dėl kursų, gal bus galimybė juos baigti ne rugsėjį, o anksčiau. Bent jau vienu galvos skausmeliu būtų mažiau. O tada tikrai viską imt į savo rankas ir nieko nesakius išvykt. Nes dabar rodos ir vienaip, ir kitaip negerai. Ir vakar kalbėtas bandymas toliau būt kartu, tik kažkaip išsijudint, nesuteikė kažkokios vilties. Ir šiandien mažutė mano replika, kad reik man ieškotis bilieto jį nuliūdino. Tai ką man daryt?

Ką daryti - bet kokiu atveju turėsite nuspręsti PATI.
Einamuoju momentu -- dėl jo mamos -- manau, nereikia nieko apgaudinėti, nereikia meluoti - bet labai ramiai ir be komentarų pasakyti: šiektiek apsipykome, turime problemėlių, santykių krizė... Tiek jo mama, tiek jūsų -- žmonės JAU suaugę, su patirtimi - tikrai supranta tokius dalykus. Beje - o kodėl jūs apie santykių krizę nepasikalbate su savo mama?
Dar - manyčiau -- nereikia drąstiškai elgtis - galbūt jo visos tos keistos kalbos yra būtent nemokėjimas išreikšti problemų, taip susikoncentravo pyktis ir jis elgiasi ne taip kaip nori, bet taip, kad kažkas keistųsi, o kaip - nežino pats, bet reikia išlaukti -- t.y. neišvažiuoti visam laikui, paprasčiausiai - kokiai savaitei ar dviem - jums reikėtų pabūti atskirai po vieną.
Kardinalūs gyvenimo sprendimai turėtų sunokti, bet nebūti impulsyvūs...
Mano patarimas -- nustokite bandyti jį "išauklėti", "išmokyti", t.y. nustokite keisti KITĄ žmogų. Pakeisti gali tik pats save. Kai buvau jauna - turėjau ir aš iliuzijų, kad galima mylimą žmogų pakeisti... Deja. Viskas baigėsi liudnai.

Aš ir nenoriu išvažiuoti visam laikui. Noriu tik duoti laiko abiems pagalvoti. Nenoriu jo visiškai netekti, juk myliu. Tenoriu rasti išeitį. Rast, kaip padėti jam susivokti jausmuose. Tad ir siūlau pasilikti - lyg ir netinka. Siūlau išvykti - bet ir vėl liūdi. O man taip skauda. Aš noriu kažką daryti, kad visa tai pasikeistų. Rodos kartais pagalvoji, nesvarbu kaip. Svarbiausia, kad baigtųsi ta nežinia. Gal iš ten ir pyktis, kad rodos yra dvi išeitys ir nei viena nevilioja. O juk taip gyvent negalim. Juk skauda abiems. Skauda apkabinus, skauda atsiribojant. Tenoriu kad tai pasibaigtų. O jis pirmąją dieną norėjo kad išvykčiau, dabar toks sprendimas jį liūdina. Pasimetė. Pats nieko nebežino. Todėl ir sakau, kad gal reik imt ir tiesiog išvykt. Nenoriu oro uoste bliaut, kaip mažas vaikas, nenoriu jo ašarų matyti. Tad ir galvoju, kad gal lengviau būtų viską padaryti pačiai.. Palikt kokį raštelį, kad duodu jam laiko pagalvoti, kad myliu.. Nebežinau.. Vakar rodos pačiai nesinorėjo išvykt, o šiandien jau jis to nenori.. Kaip bus rytoj? Tik noriu kad viskas baigtųsi.. Kad baigtųsi ta nežinia..

Vis ateinu čia ir guodžiuosi pamiršdama kai ką svarbaus.. Ačiū, mergaitės, kad dalinatės savo mintimis, patarimais Gal kažkam tai tik nuomonės parašymas. O man tai tiek daug Tad ačiū..

[quote=Sistina,2010 09 28, 01:13]
[quote=Luella,2010 09 27, 21:38]
Nes dauguma vyrukų yra suknisti melagiai ir net ne vyrai, o apskritai žmonės, todėl bent jau man ne žodžiais, o darbais tai reikia įrodyti... pakarksėti daug kas moka, bet žodžiais aš jau netikiu, o vat darbais daugelis nuvilia...
[/quote

apie ka as ir kalbu, kad nereikia labai ilgai ieskoti irodymu nepasitikejimui pateisinti. Ir tikrai zmones darosi nebezmoniski ir tai varo i nevilti.
[/quote]

Būtent, aš mėgstu sakyti "less and less people are humans"...............................

Sveika, perskaiciau viska nuo pat pradziu, toks jausmas, lyg skaityciau savo istorija! na mes 7m praleidome kartu, o dabar jau 6men, kaip esame atskirai, o viskas prasidejo labai panasiai,tik tiek, kad pas ji atsiraso nauja mergina, jausmu jai neslepe. Iki galutinio issiskyrimo, mes dar 3sav gyvenome kartu. As taip pat nemokejau reiksti emociju, na tiesiog negaledavau verkti prie jo, o jam nematant visas asaras isliedavau, bet kur, prekybos centre, kavineje ar net gatveje. Veliau verkem abu aspikabine vienas kita, galvojome kodel, na kodel viskas eme ir pasibaige? Kaip jis man dar paaiskino, as pabudau is komos, i kuria buvau pasineres sitiek metu!!! na galiu pasakyti tik tai, kad laikykis, tau dar labai labai skaudes, verksi dar daug dienu, nekesi visko kas buvo, mylesi ir gailesiesi praeities, zodziu pasaulis slys is po koju. Ir niekas skausmo nesumazins, tik tu pati, nematydama ir nebendraudama su juo, kas tau siai dienai atrodo neimanoma! man praejo 6men ir vis dar skauda, kartais lygiai taip pat, kaip pirma savaite po issiskyrimo, kartais daug maziau! laikykis, esi ne viena, rasyk klausk, issakyk savo nuomon, issiverk, zodziu atrask savo sveikimo buda!!
p.s beje kokiame Airjos mieste esi? as pati dabar cia esu, gal netolimos kaimynes busim ir susimatyti galesim!!! Jei ka rasyk i az

Sveikutė. Pirmą dieną po pasikalbėjimo galvojau, kad čia jau pabaiga, kad jau viskas prarasta. Bet.. Nenoriu aš taip galvoti. Ir jis sako, kad nenori taip visko imti ir nutraukti. Nori tik pagalvoti. Susiprasti jausmuose. Ir aš juo tikiu.. Jo žodžiai atrodo nuoširdūs. Negaliu leisti sau visiškai palūžti. Tiesiog negaliu. Atrodo per dieną būdama viena nusiraminu. O štai dabar, kai gali grįžti bet kuria akimirką, taip blogai jaučiuosi. Sunku. Vakar ir rodos per dieną susikaupiau, kažkur paslėpiau liūdesį, bet vos jį pamačiau, visa ramybė dingo. Vėl jauti, kaip akyse kaupiasi ašaros. Tiesiog dabartinė situacija labai sunki. Jis pats nežino, kaip man elgtis. Ar likt, ar bent trumpam išvykt. O tai ir sunkiausia. Nes aš negaliu gyventi taip, kaip yra dabar. Man reikia arba, kad jis greitai suprastų ką man jaučia (ko manau nebus), arba pritartų mano kuo greitesniam išvykimui nors kelioms savaitėms, arba imtume ir išsiskirtume. Bet paskutinio varianto jis nenori. Dėl kitko trūkčioja pečiais. O man būti mūsų namuose taip sunku. Taip sunku gyventi tokioje nežinioje.