Mergaitės, ne į temą, bet siūlau mintį:
ištrauka iš Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik". Gal prireiks (tikiuosi, kad nesikartoju):
-Senovės Kinijos miestai buvo apjuosti aukštomis sienomis su keletu prašmatnių vartų, pasakiau kiek pagalvojęs. Buvo manoma, kad vartai turi svarią prasmę. Neva jie nėra vien durys žmonėms įeiti ir išeiti, o juose gyvena lyg ir miesto dvasia. Arba turėtų gyventi. Lygiai taip, kaip viduramžių europiečiams bažnyčia su aikšte buvo it miesto širdis. Todėl Kinijoje ir dabar yra likę nemažai nepakartojamų vartų. Ar žinai, kaip senovės Kinijoje žmonės statydavo miesto vartus?
- Nežinau, tarė Sumirė.
- Žmonės pasikinkydavo vežimus ir traukdavo į senus kovų laukus, kur, kiek pajėgdavo, susirinkdavo išbarstytus ar užkastus baltus kaulus. Kadangi šalis turi ilgą istoriją, senų kovų laukų netrūko. Tada prie įėjimo į miestą įmūrydavo tuos kaulus, pastatydavo didžiulius vartus. Taip pagerbę mirusiuosius norėjo, kad žuvę kariai mainais globotų jų miestą. Bet, žinok, vien to negana. Pastatę vartus, jie atsivesdavo keletą šunų ir peiliais jiems perrėždavo gerkles. Tada vartus aplaistydavo dar šiltu krauju. Buvo manoma, kad besyviams kaulams sumišus su šviežiu krauju senosios dvasios pirmą kartą įgydavo magiškos galios.
Sumirė tylėdama laukė tęsinio.
- Romanų rašymas panašus. Net atsivežus surinktus kaulus ir pastačius prašmatniausius vartus, vien iš jų neatsiranda gyvybe alsuojantis romanas. Pasakojimas tam tikra prasme nepriklauso šiam pasauliui. Tikram pasakojimui būtinas magiškas krikštas, galintis sujungti šį ir aną pasaulius. (p. 19 20)
Kadangi dalinausi įspūdžiais savo tinklapyje, tai ir čia įdedu. Pernai dvyliktokams skaičiau pirmą mokslų savaitę (kaip įvadines mintis apie rašymą ir teksto kūrimą).
aš irgi kartais netikiu tavim savim kažkuo anapus čia kur paukščių girgždančios giesmės negimsta anksti ryte aš žinau kad nebebus kaip buvę niekada bet savęs pasmaugt tyla daugiau nebegaliu gal kai pasikars paskutinė ašara tik tada išdrįsiu pasakyt sau aš laisva.