Įkraunama...
Įkraunama...

Draugauti su išsiskyrusiu vyru.

QUOTE(juodojix @ 2010 10 07, 09:58)
moterys galvoja pirmiausiai apie vaikus ir ziuri kaip jiems geriau, todel su belenkuo ir nesusideda... vyrai - anuo galu renkasi, uz tai ir 19metes su stangriais uzpakaliukais atsiranda pasoneje, tik va kazin ar ilgam... 4u.gif


Deja ne visi vyrai anuo galu renkasi, būna ir išimčių. Aš sutikau tokį kuris dabar tik apie vaikus galvoja ir nori, kad ir jo antras sūnus su juo gyventų ax.gif
Atsakyti
QUOTE(Maarit @ 2010 10 07, 13:55)
Deja ne visi vyrai anuo galu renkasi, būna ir išimčių. Aš sutikau tokį kuris dabar tik apie vaikus galvoja ir nori, kad ir jo antras sūnus su juo gyventų  ax.gif



O pirmas? g.gif
Atsakyti
QUOTE(benek @ 2010 10 07, 14:29)


Vienas sūnus gyvena su juo, atsisakė su motina išvažiuoti
Atsakyti
QUOTE(Maarit @ 2010 10 07, 13:55)
Deja ne visi vyrai anuo galu renkasi, būna ir išimčių. Aš sutikau tokį kuris dabar tik apie vaikus galvoja ir nori, kad ir jo antras sūnus su juo gyventų  ax.gif

taip buna tu isimciu visokiausiu... na bet ar jus tenkina toks gyvenimas - kartu su jo vaiku?
Atsakyti
QUOTE(juodojix @ 2010 10 07, 15:42)
taip buna tu isimciu visokiausiu... na bet ar jus tenkina toks gyvenimas - kartu su jo vaiku?

nu kur jai dingti.. aisku tenkina,pasakytu ne-isspirta butu biggrin.gif
Atsakyti
Pamokanti istorija


Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir iš...tariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…

Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________

Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!

Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.


Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiem žmonėm, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome. Laimingos santuokos Jums, mielieji!
Atsakyti
nu perskaicius sia istorija griebia uz sirdies biski 4u.gif nu bet tai ka daba daryt kad gyvenime visaip buna? tik padet pareit pas zmona ir belieka biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(juodojix @ 2010 10 07, 16:17)
nu perskaicius sia istorija griebia uz sirdies biski  4u.gif  nu bet tai ka daba daryt kad gyvenime visaip buna? tik padet pareit pas zmona ir belieka  biggrin.gif

Kuo jūs labiau triedaliosit dėl tos buvusios žmonos, tuo labiau savo vyrą pas ją pati ir stumsit...
Atsakyti
QUOTE(juodojix @ 2010 10 07, 14:42)
taip buna tu isimciu visokiausiu... na bet ar jus tenkina toks gyvenimas - kartu su jo vaiku?



QUOTE(Paradoksualė @ 2010 10 07, 14:43)
nu kur jai dingti.. aisku tenkina,pasakytu ne-isspirta butu  biggrin.gif


O aš nerašiau, kad su juo gyvenu . Aš tik jį pažystu ax.gif O gyventi tikrai norėčiau rolleyes.gif puikus žmogus, rūpinasi šeima. O kodėl gali trukdyti vyro sūnus g.gif Tik deja jo sūnaus nepažįstu, tai nežinau jo reakcijos į kitą moterį tėvo gyvenime
Atsakyti
QUOTE(Maarit @ 2010 10 07, 18:42)
O aš nerašiau, kad su juo gyvenu . Aš tik jį pažystu  ax.gif    O gyventi tikrai norėčiau  rolleyes.gif puikus žmogus, rūpinasi šeima. O kodėl gali trukdyti vyro sūnus  g.gif  Tik deja jo sūnaus nepažįstu, tai nežinau jo reakcijos į kitą moterį tėvo gyvenime

tai vat kad negyvenat ,tai viskas grazu atrodo.. o kaip ten kas neaisku ir kiek tas vyras nuostabus cool.gif
Atsakyti
sveikos smile.gif
prieš metus pradejau susitikineti su išsiskyrusiu vyru, jis buvo vedęs 6 metus, išsiskyrė prieš 5 metus ir turi 2 vaikus su buvusia žmona. jis už mane 13 metų vyresnis. susipažinome darbe ir iki santykių pradžios metus buvome draugai. kai mes pradėjome bendrauti aš tik žinojau, kad jis nematė savo vaikų jau 3 metai, nes žmona po skyrybų iškart susiuokė su kitu ir antras vyras nenorėjo kad jis būtų aplink. mano draugas išsikėlė į kitą miestą ir buvo nutraukęs ryšius. aš jo pirma rimta draugystė po skyrybų ir viskas ėjos puikiai, bet prieš pusę metų jo ex vėl išsiskyrė ir pranešė, kad jei nori jis gali vėl matytis su vaikais. ir tiesą sakant nežinau kaip paaiškinti , bet aš pradėjau jaustis blogai ir mąstyti ar galiu gyventi su išsiskyrusiu vyru. kadangi jo vaikai kitam mieste jis juos mato karta ar du per menesi po darbo ir aš nesu niekaip įtraukta į tai, bet žinojimas, kad šitas vyras jau viena kartą praėjo viską, kas man dar tik ateity ir su kita moterim labai skaudina. aš niekad gyvenime neprašyčiau jo nebendrauti su vaikais, nes mano pačios tėvai išsiskyrę ir žinau kaip tėvas yra svarbu. ir aš niekad net nemąsčiau apie šeimą ar vaikus, bet draugystė su išsiskyrusiu vyru privedė prie to, kad tai vienintelis dalykas apie kurį galvoju ir mintis jog kažkada susilaukus vaiko jis jam nebūtų pirmas labai skaudi. jis žino kaip aš jaučiuosi ir pripažįsta, jog ir jam būtų sunku per save perlipti ir bando padėti, bet man atrodo jog viskas eina tik blogyn. aš suprantu, jog susiradau rūpestinga ir mylinti vyrą ir suprantu jog netgi jei būčiau su vyru be praeities nėra garantijų jog vieną dieną aš nebūčiau palikta. bet tuo pačiu mane visur persekioja jo praeities, aš net nebegaliu žiūrėti filmų kur pamačius vaikus ar šeimą nepagalvočiau, kad ir jis kažkada taip buvo su kita. jau ne kartą pakavaus lagaminus , nes nebegalėjau daugiau kentėti visų minčiu ir jis visad sustabdydavo ir kalbėdavo kokia jam esu svarbi ir kad jis niekada neplanavo tuoktis ir kad niekad negavo galimybes pasipiršti ( jie buvo pradraugavę pusę metų iki nėštumo ir susituokė kai jo žmona pagimdė vaiką) ir planuoti šeimos kartu ir kad norėtu tai patirti kaip pridera . ir tiesą sakant aš bijau, kad nebesusirasiu tokio mane mylinčio ir gerbiančio vyro, bet tuo pačiu ir nebegaliu kentėti ir kankinti savęs daugiau, nes visur kur einu tik ir matau jo buvusius santykius . gal iš čia esančių, kuri nors esate būvusi panašioje situacijoje arba žinote kaip kitos merginos susitaikė su vyro praeitimi ir perlipo per save? aš nebenoriu kankinti savęs ir šito vyro, nes žinau, kad jis geras žmogus ir jam pačiam sunku matyti mane tokią. ačiu labai už patarimus
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo sandrute91: 11 balandžio 2015 - 00:08
Tiesa sakant nesupratau kokio patarimo nori doh.gif
Su juo - blogai, be jo - blogai? Tai gal apsispręsk? Beto kas tave trikdo, tai, kad jis turėjo žmoną anksčiau? Ar kas?
Atsakyti