QUOTE(Moonte @ 2010 07 17, 17:00)
Zinot, kas man baisiausia jusu pateiktoje istorijoje, kad dukros daro sprendimus uz tevus, kisasi i ju gyvenimus, vedinos kerstu, noru skaudinti. Nemanau, kad yra geras pasitiesinimas skaudinti kita, jei paciam skaudejo. Nemanau, kad yra del ko dziaugtis, kad tevas nusigere. Tevas padare klaida, bet jo vaikai irgi tapo budeliai, tai kuo geresni jie...
Ar butu normalu, kad tevai kistusi i savo vaiku gyvenimus, sprestu, kaip privalo gyventi su sutuoktiniu, vadovautis savo nuoziura, reguliuoti vaiku ir ju seimos konfliktus.
Kita vertus, jus kada nors istikruju mylejot... Kalbu ne apie pasidulkinima, eiline intrigele, o pacia tikru tikriausiaja meile. Kaip manot, ar gali zmogus uzprogramuoti meiles atsiradima, ar yra patikimas priesnuodis pries meile. Jus manot, kad tiem zmonems neskauda, kad jie nebando suvaldyti savo jausmus, kad nekovoja su tuo... Vieni sugeba uzminti savo jausmui ant gerkles, likti seimoje, neskaudinti kitus, bet kiek kainuoja jam, tam, kuris geba paminti savo jausmus vardan kitu. Is kitos puses, save pasmerkdamas, tai paciai prostitucijai, nes dvasinis, emocinis rysys, tai dar ne meile, ir tenkinasi tuo paciu melu, meluoja savo "mylimai" zmonai, vaikam, aplinkiniams, o viduje isdegusi tustuma. Nezinau kaip jus, bet as nenoreciau buti tos zmonos vietoje, meile is pareigos brrrr... man jausmu ishedu, trupiniu nereikia. Paleisciau vyra.
Vyras ir zmona nera vienas kito nuosavybe, santuoka nera grandines, tramdomieji marskiniai, net nera garantas, kad zmogus nepamils kita, nes vesdamas jis neapanka ir neatbunka, mes gyvenam kartu, bet tuo paciu esame inidvidai su savo jausmais, poreikiais, lukesciais.
Siam poste kalbejau apie meile, ne apie intrigeles. Reikia labai ryskiai skirti, kur yra tik dulkinimasis. Tuomet suvoksit, kad meile buna ir skaudinanti, ne vien euforija ir ne vios mylincios moterys yra kekses.
Manyciau, i tai ka prasiau, pavyzdziais galetu buti Emilio Zolia gyvenimo istorija, AtA Algirdo Brazausko ir t.t. Knygu personazai "Mesitras ir Margarita", "Ana Karenina".
Matai, tos mano istorijos rodo, kaip vaikai būna įskaudinti, kaip smarkiai skauda jų mamai. Todėl aš visas meilužes laikau k** ir ne kitaip. Nes protaujanti moteris neardys šeimos, nelįs niekada, jai tai bus pats didžiausias tabu gyvenime. Taip yra man. Taip, sutinku, nėra ko džiaugtis, kad tėvas nusigėrė, čia pilnai sutinku. Bet jos ir nesidžiaugia tuom, tiesiog negali peržengti per save, kaip aš suprantu, negali atleisti išdavystės. Viena galiu pasakyti: NEIŠTIKIMYBĖ NIEKADA NEBUVO, NĖRA IR NEBUS KLAIDA. VISADA TAI BUS APGALVOTA APGAULĖ, VISADA, VISADA. Kaip tu sakai, paleisčiau vyrą ir aš. Vien todėl, kad su apgaviku neįmanoma bus daugiau gyventi. Jeigu jau šeimoje nėra meilės, tada pirma skirkis, ir tada ieškok kito žmogaus, bet neapgaudinėk dar būdamas šeimoje, net jeigu jauti malonumą ją mindydamas. Dėl Anos Kareninos, pvz. juk kaip ji baigė? Jos vyras neatleido jai išdavystės, meilužiui irgi ji nusibodo. Kentėjo vaikas. Tai ir yra įrodymas: turi tausoti šeimą. Skirkis, jeigu tau jos nebereikia, bet nemeluok, būdamas dar joje. Dėl vaikų kišimosi: jis vis tik neišvengiamas, jeigu jie jau suaugę, jeigu suvokia, kad tėvas meluoja ir apgaudinėja. Neišvengiamas, ir jiems, ko gero, ta apgaulė yra skaudžiausia.
Papildyta:
QUOTE(Priklausoma @ 2010 07 17, 21:33)
kokios istorijos

Nemylime tų, kuriems neatleidžiame, viskas. apgavystę, melą, viską atleisi-jei myli. antro šanso bet kas nusipelnė.
Mylime, kol nepagauna. Apgaulės negalima atleisti. Mes esam tiesiog žmonės, ir kai mylimas žmogus apgauna, griūna ir meilė, griūna pasitikėjimas. Iš mano istorijos tos bobšės vyras taip pasakė: "aš negaliu atleisti. Vistiek visada galvosiu, kad gyvenu su k***. Mano žmona tokia. Negaliu". Antras šansas duodamas už klaidą, neištikmybė ja niekada nebus. Ji suplanuotas melas. Girdėjau iš draugės pasakojimą, kad žmona lyg ir bandė alteisti, bet vis tiek galiausiai buvo skyrybos. Kodėl? O gi todėl, kad visada galvodavo, jeigu tik koks darbinis vakarėlis, jeigu tik vyras komandiruotėj, kad jis vėl k**ą susiradęs. Kad vėl ir vėl meluoja, kad vėl ir vėl apgaudinėja. Kaip ji sakė: "neištikimybės vaiduoklis visada yra gyvas. Su juo kartu negalima gyventi".