man paskambino jo meiluze

Cia jau pasirinkimo reikalas.. negi manai visos seimos gyvena vat taip sventai,be jokio juodo periodo ju gyvenime? del ko atleidziama ir kaip cia jau nezinau..
o gyventi ir buti tokiam kategoriskam turetu buti labai nesaugu,gyvenimas megsta pazaisti su tokiais jam neidomus tie atviri viskam zmogeliai..

Aš nemanau, kad visi gyvena šventai. Tikrai ne. O nesaugiai nesijaučiu, todėl, kad žinau, jeigu mane išduos, tikrai skirsiuosi, tai faktas. Ir gyvensiu toliau. Dirbsiu ir pan. Mėgstu atvirumą santykiuose ir pasitikėjimą. Be šito santykių nėra.

As jums papasakosiu istorija. Tik pamastymui

Viena principinga moteryte turejo du vaikucius, vyra verslininka. Rodos viskas puiku ir grazu. Ejo metai. Nuvyko su vyru i kuriosku susitikima, vakaruskos ikarstyje aptiko savo vyra ne viena, o aistringai besiglebesciuojanti su bendrakurse. Ir ka, skandalas, visa pilna dydybes, ir svento pasipiktinimo, isvaziavo su vaikais pas tevus, nusipirko ten buta, ir daugiau, kaip 10 metu gyveno atskirai. Vyras gi, per ta laika, viena karta pasliauziojo keliais, kita karta, trecia, dovanomis apipilinejo, ikyrejo jam. Na kas gi gali buti amzinai kaltas. Vyras, zinoma, per ta laika potieriu nekalbejo, nuo jo kita moteris pastojo, tuomet issiskyre.O isdidzioji dama, irgi ne akmenine, isdidumas lovos nesildo, jai reikia artimo zmogaus, o amzius toks, kad vyrai kaip ir nesivolioja, kas geresnis jau priglaustas. Principai pricipais, o meiles, jausmu gi norisi... Ir ka jus galvojat, tie principai kazkur nukeliavo, o gerbeju, draugu tarpe pasitaike nemazai vedusiu vyru.

Viskas turi buti normoje, negerai kai yra didelis sventeiviskumas,bet taip pat negerai kai per didelis "liberalumas", kitaip tariant pofigizmas, neva tai tik zaidimas, toks poziuris irgi nieko gero nezada, abi pozicijos yra krastutinumai.

Ambicijos, isdidumas gerai, kai padeda zmogui ka nors siekti, bet kai tai pradeda reguliuoti zmogaus gyvenima ir uzgozia prota, tuomet tai jau tampa rimta probelma. Mes ne sventi. Kita vertus, ko vertas sventeiva, kuris niekada nenusizenge, manyciau, zymiai vertesnis tas, kuris buvo nusizenges ir sugebejo, rado savyje jegu grizti i doros kelia. Ar nesinoretu buti muza, ikevepeja, ramsciu, kad suklupes pakiltu...

Nekalbu apie recidivistus.

Papasakosiu kitą istoriją. Pragyveno viena moteris su vyru 19 metų. Yra dvi dukros. Ir vyras susirado k**, niekšas, vienu žodžiu. Ką gi, iš karto išsiskyrė. Dukros liko su mama. Ir ką, po to jau praėjo dešimtmetis, vyras irgi šliaužiojo keliais, norėjo grįžti atgal. Bet... Abidvi dukros duris jam parodė, sako: "eik pas savo k**. Tėvai, tu nepadarei klaidos, tu apgavai. Atleidžiama už klaidas, ne už suplanuotą melą. Tu įskaudinai mamą, o dar labiau - mus, tavo dukras. Išverkėme savo ašaras, laikas užgydė, užglaistė, eik lauk". Ir po šiai dienai jų tėvas, buvęs tos moters vyras kažkur nuomojasi, kažkaip gyvena, pradėjo gerti, rodosi. Moteris buvo per daug įskaudinta, dukros irgi. Va tokia istorija. Ji turi kitą pusę: to vyro bobelė, kurią susirado, irgi buvo ištekėjusi. Jos vyras irgi su ja iš karto skyrėsi, ir dukrai jos nebereikia. Irgi po šiai dienai. Kartais jos bendrauja, tenka matyti, bet šaltai dukra su ja. Sako: "gi buvau nereikalinga aš jai". Va šitaip.

Zinot, kas man baisiausia jusu pateiktoje istorijoje, kad dukros daro sprendimus uz tevus, kisasi i ju gyvenimus, vedinos kerstu, noru skaudinti. Nemanau, kad yra geras pasitiesinimas skaudinti kita, jei paciam skaudejo. Nemanau, kad yra del ko dziaugtis, kad tevas nusigere. Tevas padare klaida, bet jo vaikai irgi tapo budeliai, tai kuo geresni jie...

Ar butu normalu, kad tevai kistusi i savo vaiku gyvenimus, sprestu, kaip privalo gyventi su sutuoktiniu, vadovautis savo nuoziura, reguliuoti vaiku ir ju seimos konfliktus.

Kita vertus, jus kada nors istikruju mylejot... Kalbu ne apie pasidulkinima, eiline intrigele, o pacia tikru tikriausiaja meile. Kaip manot, ar gali zmogus uzprogramuoti meiles atsiradima, ar yra patikimas priesnuodis pries meile. Jus manot, kad tiem zmonems neskauda, kad jie nebando suvaldyti savo jausmus, kad nekovoja su tuo... Vieni sugeba uzminti savo jausmui ant gerkles, likti seimoje, neskaudinti kitus, bet kiek kainuoja jam, tam, kuris geba paminti savo jausmus vardan kitu. Is kitos puses, save pasmerkdamas, tai paciai prostitucijai, nes dvasinis, emocinis rysys, tai dar ne meile, ir tenkinasi tuo paciu melu, meluoja savo "mylimai" zmonai, vaikam, aplinkiniams, o viduje isdegusi tustuma. Nezinau kaip jus, bet as nenoreciau buti tos zmonos vietoje, meile is pareigos brrrr... man jausmu ishedu, trupiniu nereikia. Paleisciau vyra.

Vyras ir zmona nera vienas kito nuosavybe, santuoka nera grandines, tramdomieji marskiniai, net nera garantas, kad zmogus nepamils kita, nes vesdamas jis neapanka ir neatbunka, mes gyvenam kartu, bet tuo paciu esame inidvidai su savo jausmais, poreikiais, lukesciais.

Siam poste kalbejau apie meile, ne apie intrigeles. Reikia labai ryskiai skirti, kur yra tik dulkinimasis. Tuomet suvoksit, kad meile buna ir skaudinanti, ne vien euforija ir ne vios mylincios moterys yra kekses.

Manyciau, i tai ka prasiau, pavyzdziais galetu buti Emilio Zolia gyvenimo istorija, AtA Algirdo Brazausko ir t.t. Knygu personazai "Mesitras ir Margarita", "Ana Karenina".

kokios istorijos Nemylime tų, kuriems neatleidžiame, viskas. apgavystę, melą, viską atleisi-jei myli. antro šanso bet kas nusipelnė.

O kas su E. Zolia buvo?

E. Zolia budamas 43 metu, isimylejo Zanna, ji pagimde du vaikus, jo oficiali zmona Aleksandrina priiminejo juos savo namuose, su laiku prie ju prisiriso. Zolia gi gyveno per dvi seimas. O idomumas yra dar ne tame, jau 12 metu mirus paciam Zolia, mire ir jo meiluze, vaikus priglaude ir iki galo isaugino, suteike issilavinima Aleksandrina. Ji atliko pareiga ir ispilde vyro valia, jo vaikai Deniza ir Zakas nesiojo tevo pavarde.

sakyčiau-tikra meilė...bet prieš tai:
ar Aleksandrina turėjo savo ir Zolia bendrų vaikų?
ar ji buvo finansiškai nuo jo priklausoma?
ar ji buvo labaio tikinti?

*Ne jie neturejo bendru vaiku, bet abu norejo.
**Mes kalbam apie XIX amziu, jo morale, moters padeti visuomeneje. Zolia biografai raso, kad Emilis Zolia ir Aleksandrina susituoke 1870 metais, abu buvo neturtingi. Aleksandrina buvo issilavinusi moteris, juos supazindino ju bendras draugas Sezanas, kalbama, kad Aleksandrina buvo jo meiluze. Taigi, si moteris netilpo i anuometines visuomenes remus. Ar ji buvo islaikoma, neteko skaityti, o ir nesidomejau, bet tiketina, kad buvo, nes tuo metu buvo tokios normos.
***Kiek teko skaityti, niekur nebuvo tai akcentuojama, matyt ne.

Tik po 2 metu, Aleksandrina suzinojo, kad Zolia turi meiluze, pakele skandala, norejo skirtis, veliau apsiramino...

Emilis Zolia mire del nelaimingo atsitikimo, apsinuodijo ismetamosiomis dujomis. Zanna mire, po operacines komplikacijos.

Matai, tos mano istorijos rodo, kaip vaikai būna įskaudinti, kaip smarkiai skauda jų mamai. Todėl aš visas meilužes laikau k** ir ne kitaip. Nes protaujanti moteris neardys šeimos, nelįs niekada, jai tai bus pats didžiausias tabu gyvenime. Taip yra man. Taip, sutinku, nėra ko džiaugtis, kad tėvas nusigėrė, čia pilnai sutinku. Bet jos ir nesidžiaugia tuom, tiesiog negali peržengti per save, kaip aš suprantu, negali atleisti išdavystės. Viena galiu pasakyti: NEIŠTIKIMYBĖ NIEKADA NEBUVO, NĖRA IR NEBUS KLAIDA. VISADA TAI BUS APGALVOTA APGAULĖ, VISADA, VISADA. Kaip tu sakai, paleisčiau vyrą ir aš. Vien todėl, kad su apgaviku neįmanoma bus daugiau gyventi. Jeigu jau šeimoje nėra meilės, tada pirma skirkis, ir tada ieškok kito žmogaus, bet neapgaudinėk dar būdamas šeimoje, net jeigu jauti malonumą ją mindydamas. Dėl Anos Kareninos, pvz. juk kaip ji baigė? Jos vyras neatleido jai išdavystės, meilužiui irgi ji nusibodo. Kentėjo vaikas. Tai ir yra įrodymas: turi tausoti šeimą. Skirkis, jeigu tau jos nebereikia, bet nemeluok, būdamas dar joje. Dėl vaikų kišimosi: jis vis tik neišvengiamas, jeigu jie jau suaugę, jeigu suvokia, kad tėvas meluoja ir apgaudinėja. Neišvengiamas, ir jiems, ko gero, ta apgaulė yra skaudžiausia.
Papildyta:


Mylime, kol nepagauna. Apgaulės negalima atleisti. Mes esam tiesiog žmonės, ir kai mylimas žmogus apgauna, griūna ir meilė, griūna pasitikėjimas. Iš mano istorijos tos bobšės vyras taip pasakė: "aš negaliu atleisti. Vistiek visada galvosiu, kad gyvenu su k***. Mano žmona tokia. Negaliu". Antras šansas duodamas už klaidą, neištikmybė ja niekada nebus. Ji suplanuotas melas. Girdėjau iš draugės pasakojimą, kad žmona lyg ir bandė alteisti, bet vis tiek galiausiai buvo skyrybos. Kodėl? O gi todėl, kad visada galvodavo, jeigu tik koks darbinis vakarėlis, jeigu tik vyras komandiruotėj, kad jis vėl k**ą susiradęs. Kad vėl ir vėl meluoja, kad vėl ir vėl apgaudinėja. Kaip ji sakė: "neištikimybės vaiduoklis visada yra gyvas. Su juo kartu negalima gyventi".

visiškai nsutiksiu, kad neištikimybė visada yra ir bus apgalvotas iš anksto suplanuotas poelgis. Netgi koks prisipliurpęs vyrelis, sunkiai besuvokiantis kas su juo dedasi, gali būti atsitiktinai neištikimas aš net nekalbu apie MEILĘ, čia tai jau niekas neapdraustas beje, neištikimybė nebūtinai fizinė, bet ir dvasinė....apie kokius planus gali eiti kalba
yra aišku ir beplanuojančių, bet tikrai ne visi