QUOTE(Juoko raketa @ 2010 07 28, 09:13)
Neištikimybė yra vientisas faktorius, viena, ne vienokia, ar kitokia, ne skirtinga. Tai vienas dalykas, vientisas. Tai yra visuma. Manau, Moontes klaida yra ją kažkaip skaidyti ir skirstyti. Neištikimybė yra visuma, kuri remiasi apgalvotu melu, apgaule. Ji tik juoda, balto ten nebūna niekada. Ir tai ne mano nenoras, bet tai faktas. Nėra neištikimybėje baltų niunansų, nebuvo ir nebus. O dėl vaikų.... Taip, kai šeimoje įvyko apgaulė, nebus šeimos, nebus santykių, vaikui, saugant jį, šito matyti nereikia, todėl būtina skirtis. Kam jam augti neapykantoje, kam jam augti baimėje ir pan. Todėl negalima juo taip manipuliuoti, sudaryti jam tokią baisią aplinką. Neištikimybėje neįmanoma gyventi, todėl reikia (be skandalų, nenaudojant juos kerštui ir pan.) skirtis. Kokia situacija? Jei vaikas mažiukas, gal paskyti, kad tėveliai gyvens atskirai, o jei jau pakankamai didelis, pasakyti teisybę. Kad tėvelis susirado kitą, manęs jam nebereikia (mamos), bet tave žada mylėti, ir tiek. Nors asmeniškai, giliai, abejoju, kad išdavusiam vaikų reikia. Bet vaikui to sakyti negalima. Mano sesers vaikas, 6-metis bamblys jau suvokė, po skyrybų, kad tėveliui jo nereikia. Pats suvokė, niekam to nesakant. Atėjo ir sako: "aš žinau, kad esu nereikalingas". Vos neišvirtau. Baisu...
Jus kada nors gyvenime abejojat savo teisumu?
Siaip ir man pasidare baisu, ir visai naturalu, kad su jusu poziuriu jus ir toliau skatinsit vaika taip galvoti...
Kai mire mano drauge, jos dukra irgi buvo isitikinusi, kad ja mama paliko, nes jos nemylejo. Vaikai daug fobiju sugalvoja, tam ir yra suauge zmones, kurie privalo padeti vaikui, o ne puoseleti jame negatyvius jausmus, nors vaiku isvados jiems ir atrodo teisngos...