QUOTE(wit @ 2010 07 28, 16:19)
na bent is to ka parasete galima spresti kad ne kiekvienas seimoje gyventis tevas taip rupinasi savo vaiku
jei jums buvo 6 metai kai tevai skiresi nemanote kad buvote per maza suvokti kaip viskas yra is tiesu? manau kad jus atsinesete kazkoki nepilnavertiskumo jausma is vaikystes.. ir tai tik jusu beda, o ne jusu tevo
keista kad jums smagu kad jusu brolis taip atsiliepia apie jusu teva..
Taip, aš surašiau gražius epizodus. Labai lengva būti geru tėčiu ar mama kartą per savaitę

Atvažiuoji, atveži dovanų, nusiveži į parką, pabendrauji, grąžini mamai, važiuoji namo. O kai kasdien gyveni, tai ir pabart juk tenka, ir šiaip kasdien užsiimt nebūtinai lieka laiko ir noro, gal tada ir atrodo, kad šeimoj mažiau rūpinasi.
Kai mano tėvai skyrėsi aš buvau maža, bet kvaila nebuvau - pamenu kaip tėvas grįžta vėlai, užsidaro kambaryje ir skambina telefonu (eidavau prie durų paklausyt, juk kai durys uždarytos, tai taip įdomu, ne?

) bei kalba su kažkuo, į ką kreipiasi moterišku kreipiniu ir kalba laaabai jau meiliai. Pamenu liūdną mamą. Pamenu, kaip verkiau mokykloje per pamoką, nes mano tėvai skiriasi. Ar to tikrai maža?
Dėl nepilnavertiškumo - jūs pirmoji per 27 metus, mane tuo apkaltinusi

Tiek to, forumas yra forumas.
O tėvo bėda yra ta, kad savo vaikų jis neaugino kaip reikėtų. Paliko vieną, paliko kitą. Manau, dabar jis jau ima tai suprasti. Deja, su sūnumi santykių jis jau neatkurs - nemanau, kad žino kaip. O smagumas tai čia toks - juokas per ašaras, kai sesuo brolį per feisbuką susiranda.