QUOTE(T.P.Keberiokst @ 2010 11 11, 13:31)
Arvile,teisingai kiekvienam duota tai kas duota,tik i tai kiekvienas reaguoja skirtingai.As kartais ir dabar pazliumbiu ir del pirmo ir del antro ir del septinto.Del visu kartu ir atskirai.Kartais grizta tos isgyventos emocijos ir tiek,o kartais tiesiog suvoki savo vieta,kad daryk ka nori,bet esi ten kur esi ir nors labai tikiuosi,bet niekas negali pazadet,kad galiu but kur kitur.Nemanau,kad tai imanoma kada nors pamirsti,nesakau,kad reikia tuom gyventi,bet pamirsti nemanau kad imanoma.Ne per seniai buvau aplankyt savo teta,ji tris mergaites praradus,ir ne taip kaip mes ankstyvus nestumus,o ka tik gimusias.As ejau tevo kapo aplankyt,o salia tos mergytes palaidotos-gal pries tai apkalbetos tokios sveikatos problemos,gal prisiminimai,bet net po 30+ metu ji pravirko prie ju kapo.Ir man tai nera nenormalu,kaip tik atvirskciai.Pati labai noreciau pamirst ir apsimest,kad visa mano patirtis buvo tik blogas sapnas,bet tada ziuredama i ja supratau,kad greiciausiai tai neimanoma.
Del dziaugsmo,tai gal irgi kaip kam.As dziaugiuos uz kiekviena,ypac jei ilgai laukta.Tiesiog stengiuos nesusieti to su savom problemom ir viskas.Be abejo,noretusi tokiu paciu dziaugsmu ir sau,bet tai ne vienintelis dalykas gyvenime kuriuos butu galima dziaugtis,yra ir daug kitu
Teisingai parasei, Keberiokst, sutinku su viskuo... Kiekviena situacija kitokia. Suprantu Tave, kad galima paverkti del visu buvusiu persileidimu. Normalu, kad kartais gali uzeiti liudesys del bendros situacijos. As tik manau, kad nereikia verkti ir daryti is saves aukos, nes tai nieko nepakeis... Zinau atveji, kai moteris po pirmo ankstyvo persileidimo, taip puole i depresija, kad net vyras nebezino ka daryti... Dabar, kai pati susiduriau su sia situacija, suzinojau kiek daug moteru tai patiria
Uzjauciu tavo teta... ziauru yra prarasti gimusius kudikius ir dar tris
Na, bet juk vistiek gyventi reikia...
Su antra pastraipa irgi sutinku visu 110 %
QUOTE(sun_shine @ 2010 11 12, 10:49)
As irgi sutinku su tokiu poziuriu: ka asaros pakeis?... O gi NIEKO, absoliuciai NIEKO... Tiesiog pakeli galva ir eini pirmyn.. Reikia dziaugtis kiekviena gyvenimo akimirka ir tiketi, kad ateityje bus viskas kitaip
o netgi, jei kuriai nors is musu ir nebus lemta tureti vaikuciu ( tfu tfu tfu), vistiek reikia stengtis atrasti kitu dalyku gyvenime, kurie tave varytu i prieki. Man pavyzdys yra Adamkaus seima... Nugyveno ilga gyvenima, neturejo vaiku, bet iki siol atrodo artimi, jis net knyga apie ja parase
ir gal skaitete neseniai Delfyje straipsni apie tai, kaip pora, negalinti susilaukti vaikuciu, rase jaucianti visuomenes spaudima, jog seima be vaiku - tai ne seima... Gaila, kad pas mus vyrauja tokia nuomone
Na, bet apie ka as cia, mums tai negresia
Su vyru bandysim kt vaikeli planuoti po 3 men, jauciu kad man reikai laiko atsigauti psichologiskai.
po A, tikejimas, kad viskas bus gerai. Po puses metu skausmingi isgyvenimai pargrizo. Dabar praejo daugiau nei metai, bet ir paverkiu kartais ir manau, kad tai normalu..Slegia nezinomybe: ar isvis pastosiu..
