QUOTE(Nanuk @ 2006 05 25, 13:38)
Man viena pažįstama minėjo, kad galima net prašyti cezario dėl "paniškos baimės gimdyti", net sakė, kad taip ir įrašo į kortą. Nežinau, gal tai pletkai...
O aš cezario noriu, nes tiek prisiskaičius apie gimdymines traumas ir pan., kad net kibirkščiuoju kaip nenoriu aš to gimdymo natūralaus. Be to, turiu prieš akis pavyzdį: nuostabų vaiką, kuris yra invalidas dėl to, kad jį nevykusiai ištraukė jam gimstant ir sužalojo stuburiuką. Net siaubas apima kai pagalvoji... O kaip moterys miršta gimdant, o kaip vaikai žalojasi einant takais, o kaip moteris valandų valandas kankinasi kol jai galiausiai pasako: reikia cezario. Tai kam viso to reikia? Kai galima iš karto visiems sėkmingai viską užbaigti, vaikelį ištraukti saugiai (ups ir viskas) ir moters nekankint.
Kai prieš 8.5 metų gimdžiau pirmą kartą, lygiai taip pat kaip ir tu labai bijojau gimdymo. Kai pirmą kartą atėjau nėsčia pas R. Daunoravičių, iš kart pasakiau, kad norėčiau tik Cezario. Bet jis labai švelniai ir gražiai pradėjo man aiškinti, kad tai yra daroma pačiu kraštutiniu atveju, viskas matysis gimdymo eigoje. Ir aplamai, labai stebėjosi, kodėl aš taip nusiteikusi. O tai buvo dėl labai didelės gimdymo baimės, kurią man dar labiau padidino labai bjauri gydytoja, pas kurią lankiausi Lazdynų konsultacijoje. Ji mane nuo pirmų neštumo mėnesių gąsdino, kad pati neišgimdysiu (esu gan smulkaus kūno sudėjimo, siaurų klubų). Tai va, kai apsilankiau pas Gerb. R. Daunoravičių, jis man papasakojo apie epidūrinį nuskausminimą, kuris dar tais laikais nebuvo labai populiarus ir paplitęs Lietuvoje, ir aš niekaip negalėjau įsivaizduoti kaip kažkoks dūris į nugarą gali nuskausmintį gimdymą. Per tuos kelis likusius mėnesiuis iki gimdymo, susirinkau informacijos apie epidūrą (nors jos tada buvo visai nedaug) ir apsisprendžiau gimdyti su epidūru. Iki šiol labai dėkinga R. Daunoravičiui, kad įkalbėjo mane gimdyti naturaliai. Po gimdymo buvau 9-tame danguje, nes viskas vyko labai sklandžiai ir gimdymo skausmų beveik nejaučiau. Vienintelis minusas - teko šiek tiek prakirpti. Pagimdžiau nuostabią dukrytę. Lygiai po penkerių metų gimdžiau antrą kartą, ir jau net neabejojau - tik su epidūrų ir tik pas R. Daunoravičių. Gimdymas buvo dar lengvesnis, išgimdžiau pati, be jokių plyšymų, ir taip pat nuostabią dukrytę. Už viską esu laba labai dėkingą R. Daunoravičiui, kurį labai gerbiu kaip gydytoją, ir kaip žmogų. Beje, šiuo metu laukiuosi trečio vaikelio, gymdyti turėčiau maždaug po 2 sav., ir taip pat lankausi pas R. Daunoravičių. Tikiuosi, kad ir šį kartą nenusivilsiu šiuo puikiu gydytoju. Visi teigiami atsiliepimai, kurie čia išsakyti apie šį gydytoją - tikrą teisybė. Abu kartus kai gimdžiau ir manimi rūpinosi R. Daunoravičius, jaučiausi labai saugiai ir ramiai. O dėl atsidėkojimo - manau, tai kiekvienos gimdyvės asmeninis reikalas. Aš asmeninškai jaučiausi labai dėkinga,
del to ir atsidėkojau abu kartus, ir šį kartą atsidėkosiu. O dėl "stavkių" kaip kad čia rašo, tikrai nesu girdėjus. Kai laukiausi antros dukrytės atsargiai buvau R. Daunoravičiaus užklausus, tai jis, kaip ir kitoms būsimoms mamytėms, pasakė nesukti sau dėl to galvos, "svarbiausia turi galvoti dabar apie kudikį". Manau, kad šis gydytojas yra iš tų, kurie neskirsto pacienčių pagal tai - davė ar nedavė. Jis tiesiog yra profesionalus gydytojas, gerai žinantis ir atliekantis savo darbą ir nereikalaujantis už tai jokių papildomų pajamų. O jau čia yra kiekvienos gimdyvės sąžinės ir žinoma materialinės padėties reikalas - atsidėkoti ar ne, ir jei atsidėkoti, tai kiek. Viena duoda 100 lt. ir tai jai atrodo labai daug, o kitai ir 2000 lt. visai priimtina suma, tiktai po to ta kuri davė (galbūt) 2000 ir rašinėja, kad tokios "stavkės". Iš tikrųjų, mielos moterys, reikia klausytis savo širdies, ir daryti viską iš širdies. Aš abu kartus atsidėkojau iš visos širdies, nes jaučiausi labai dėkinga, ir nei sekundės dėl to nepasigailėjau. Taigi, moteriškės, jei dar neapsisprendėte, tikrai patariu gimdyti pas R. Daunoravičių. :super