QUOTE(La pluie @ 2010 07 13, 15:04)
Mano tetis nusizude. Nei vienas ji pazinojes zmogus nebutu galejes jo pavadinti egoistu. Yra n priezasciu siam veiksmui, neverta to suabsoliutinti ties egozimu.
Verta. Tik gal ne žmogų, o patį veiksmą. Nes žmogus tų visokių veiksmų ir gerų ir blogų pridaro kiekvienas, pagal vieną veiksmą nesprendžiama bendrai apie žmogų. Bet tas veiksmas kaip toks yra kad ir ką bekalbėt egoistinis. Nes nebematoma nieko, tik aš pats, tik mano paties skausmas, nors šalia manęs galbūt yra žmogus, kuriam dar labiau skauda, nors priimdamas tokį sprendimą kitam (kad ir tėvam ar vaikaim) užkrausiu skausmą visam gyvenimui ir jie su tuo turės gyventi. Pasikartosiu, čia ne žmogaus pasmerkimas, o veiksmo įvertinimas. Be abejo tam gali būt įvairių priežasčių - vienas šiaip lepūnėlis, kitam patologinės. Bet tai jei patologinės, einu ir ieškau pagalbos, gydausi, darau viską ką galiu, nes tikrai yra žmonių kuriems esu svarbus, tik gal kai nuo nuosavų skausmų akyse užtamsėja kito nebematai. Kaip sako "nori pasijusti geriau? Padaryk gera tam kam dar blogiau". Čia yra kelias. Rūpestis kitu. Banaliai pagal jaunimėlį turbūt pasakysiu, bet koncentracijos stovyklose ne vienam išgyventi padėdavo klausimas "ar yra kas nors dėl ko norėčiau gyventi?" . T.y. klausimas ar aš kažką myliu dėl kurio galėčiau savo skausmą nustumti į antrą planą. Gyvent su vaistais ne gyvenimas? Tai gal tada išsižudyt visiems, kurie visą gyvenimą gyvena su vaistais? Visiems, kurie turi kompleksų? Visiems, kurie dėl ko nors kenčia? Tik nenusišnekėkit. Nebūna gyvenimo be kančios nė vienam, čia ne rožinis barbių pasaulis. Sakot Lietuva viena iš pirmaujančių? Teisybė. Bet pastaruoju metu pradėjau mąstyti ir kitaip - gi dažnas besižudantis taip ir galvoja, ai manęs nesuprato, nemylėjo, tai po mirties supras, pagailės, pateisins...supratingumas gerai, bet kartais gerai būtų ir suprast, kada savo pernelyg supratingumu darom meškos paslaugą. Juk mato, kad po nusižudymo imama gilintis, užjautinėt, ieškot kas nepamesta...Gi tas, kuris kažką mąsto, mato supratimą, bent pastangas suprast, o čia kaip tik niekas nesupranta... Pasikartosiu, tai ne žmogaus smerkimas, o šito veiksmo nepateisinimas. Jei jis dėl ligos , reikia gydyti. Nes nė vienas besižudantis nenori mirti, jis nori gyventi kitaip. Taip gali reikti kitų pagalbos, tam egzistuoja įvairios institucijos, jei nėra draugų (jau vien tai rodo, kad tie pasimetę visuomenei rūpi, bes daug tokių tarnybų dirba savanoriškai, ogi galėtų sau nesigilint ir tiek). O šiaip pamąsčius ko žudytis? Namai sudegė, šeimą išpjovė ir dar nekaltai į kalėjimą kas nori pasodint? Vėl gi banaliai, bet neseniai mačiau filmą apie Ruandą, kuriame pasakojama, kad nežiūrint didžiulio skurdo, didžiulio nepritekliaus, infekcijų, didelio vaikų mirtingumo vienam ten dirbančiam žmogui per 30 metų teko tik girdėti apie 3 savižudybes. Ten kas, rojus? Manot ten smerkia? Ne, ne smerkime esmė, tiesiog žmonės ir skausmą ir kančią suvokia kaip sudedamą savo gyvenimo dalį ir jį priima. Kaip gi žinotum kas tas džiaugsmas niekad neskaudėjęs. O mes užglostydami patys visuomenę padarom neatsparią negandoms. Kurios yra laikinos. Tiesa kažkodėl kai kurie per iš tiesų žmogaus protu nesuvokiamus skausmus perėję nesižudo. Gal kad pats iš tiesų didelį skausmą patyręs savo kailiu žino kaip labai nuo jo veiksmo kitam skaudėtų. Kad mąsto ir apie kitą. Ar apie savo elgesio pasekmes kitam. Per naktis tiesiog reikia pereiti. Nes po nakties visada ateina rytas. Net jei ta naktis užsitęsia. Ir jei tam padeda medikamentai, psichologai, negalima ignoruoti tos pagalbos. Nes tiek viena tiek kita atsiradę iš rūpesčio tuo, kuriam nuo kažkokių vidinių skausmų aptemsta.
O kai esi visai vienas ir bloga, jau mačiau kažkas nurodė prichologinių linijų ar pan. imt ir skambink. Nėra ten nė vieno žmogaus, kuriam būtų nusispjaut. Kurie ten eina nori ne tik kad žmogus nenusižudytų, bet kad pabandytų ir gyvenimo spalvas atrast. Juk jų jums ir trūksta, o ne mirties.
P.S. Ši nuomonė nėra oficiali visos sąjungos nuomonė.
