Nusižudymas

As buvau visur...nesiau geles i baznycia verkiau klupojau ejau ratus naktimis aplink baznycia meldziausi kiekviena vakara maldas kalbejau prie zvakiu..as nesuprantu kaip as leidau jam tai padaryti man...zinai paskiau jis man skambino sake dziaugiuosi auka padla tu kad padariau tau ta aborta buciau gyvenima susiedes su tokia stierva......zodziu as visada buvau pries visiem sakiau kad tikrai gimdysiu simtas procentu pasakiau draugem kad laukiuosi paskiau pasakiau kad persileidau nes negalejau pati patiket kad leidau jam padaryti tai...jis kita diena tik juokesi sako kas tau yra eik pabegiok eik i pirti atsigauk debile...as menesi nekalbejau paskiau pradejau kapstytis bet nepadeda niekas niekas.....as paprasciausiai nekenciu saves,..visi visada sakydavo kokia as gera ir grazi...as zmogzude as negaliu tiesiog negaliu neistengiu susitaikyti su tuom kaip as taip galejau kaip as maldavau ant keliu verkiau sakiau prasau dieve padaryk kad viskas butu gerai...neisgirdo jis...bet nekaltinu as jo as kaltinu save save tik save....prasydama verkiu..seniai neverkiau..turiu jausmus as zmogzude dar verkiu...kaip as galejau slikstyne as ne zmogus

Nežinau, ar tikrai gali kas pasakyti, kaip jaučiasi mirdamas žmogus, nesvarbu, nuo ko jis miršta. Kaip manai, kodėl taip ginčijamasi dėl mirties bausmės nuskaltėliams, kodėl vis keičiami jų nužudymo būdai? Ogi vis paaiškėja, kad rekomendavę mirties bųdą mokslininkai suklydo, kad pasmerktieji jaučia nežmoniškas kančias, taigi bausmės vykdytojai bando būti humaniškesni, ieško naujų "neskausmingų" būdų... Nei vienas išėjęs nebepareis pasakyti, kaip labai gailisi, kad pasirinko tokį būdą.

Kaip manai, kokį poveikį tavo sesytei padarytų tavo mirtis?

Turiu draugę, kuri buvo priversta pasidaryti abortą būdama penktą mėnesį nėščia (prievartą ji patyrė iš vyro ir jo šeimos visus tuos mėnesius, grasinimą palikti su trim vaikais, nustumti nuo laiptų, kad vistiek neišnešiotų savo vaikelio, bet galiausiai ją palaužė medikai, kurie jai susirgus raudonuke pradėjo gasdinti, kad vaikas bus labai nelaimingas, nes gali gimti kurčias arba būti nevaisingas...), raudojo jinai metus, nebėra lygiai tokia pati, kokia buvo, turųt niekada nepamiršta savo skausmo, bet jau penkiolika metų praėjo, ji gyvena, dirba, yra nuostabi moteris, rūpestinga motina ir gera draugė.

Žmogus gali išprotėti, bet kai skaitau prisiminimus apie karą, lagerius, tremtis, vėl ir vėl stebiuosi, kiek daug žmogus gali ištverti. Ypač, kai sutinki tuos žmones senatvėje ir jie yra šviesūs, džiaugsmingi, jautrūs kitiems, gera šalia jų būti. Tu irgi gali pabandyti tapti tokiu žmogumi, niekas nėra baigta, kol gyveni, visada turi šansą ištaisyti klaidas ir daryti didelius darbus, teikti pagalbą kitiems.

Savaitė vaistų tikrai nepadės, jų poveikis pastebimas tik po mėnesio. O ir vaistai gali netikti, juos tada reikia keisti, ieškoti tokių, kurie tau padėtų. Ligoninė irgi ne pati maloniausia vietas sergant dvasios ligomis... Būrėjai ir ekstrasensai tokiu metu tik įneša destrukciją, jie puikia sugeba žmogų įsiūbuoti ir juo naudotis. Jei esi krikštyta, geriau nueik į bažnyčią, ten rasi daugiau ramybės.

Kiek tavo mamai buvo metu?ar ji susirgo depresija kai suzinojo kad jai vezys ar tik po to kai vel pradejo noreti gyventi?

Sutinku su tavimi,zmogus isproteja kai yra visiskai vienas,kai neturi veiklos tokios kuri jam teiktu dziaugsmo,kai yra skoloj artimiesiems...dabar situacija tokia kad ne man o as turiu padeti mamai o pati gyvenu ty negyvenu o miegu lovoje uzsidariusi ..viska isbandziau ir maldas ejau pas mociute i kapus atsiklaupiau verkiau sakiau padek dar noriu gyventi... as savanaude man per sunku dziaugtis kitu dziaugsmais man per sunku dziaugtis kad drauges mano su mylimais vyrais laukiasi leliuku..jei as bent viena tureciau as buciau tokia laiminga..bent viena/...zinau as tokiu pazystamu kurios ir ne po viena daresi isvalyma ir nieko gyvena toliau joms vienodai zydi sodai...as nesuprantu...na bet pas jas yra kazkas kas neleidzia mirti,,yra vaiku yra darbas yra vyras salia..cia nera nieko ..keturios sienos ir lova kuri tokia nebemiela,kai miegu atrodo kad ten as gyvenu..esu priversta atsibusti islipti...ir suprantu kad tada tikraja situacija greitai geriu xanaksa drebanciom rankom.....zinau mirti baisu labai...bet geriau viena karta tai padaryt nei vel ir vel atsikelt..kas nakt maldauju Dievo kad nebeatsikelciau...nzn tik ar nuosirdziai tai darau nes giliai sirdyje labai bijau to

Mano mama buvo jau senutė ir labai stipri moteris. Ji susirgo vėžiu, išoriškai laikėsi labai stipriai, bet po gydymo pradėjo pamažu klimpti į depresiją, nors pati tuo negalėjo patikėti. Gaila, kad vos praėjus depresijai ir atsiradus norui gyventi, keltis iš lovos, eiti į lauką, džiaugtis saulėlydžiais ir žvaigždėtu dangum, vėžys atsinaujino. Po pakartotinės operacijos ji išgyveno dar pusantrų metų. Bet dėkoju Dievui, kad išsigydė nuo depresijos, nes mums būstų buvę nepakeliamai sunku slaugyti tokį ligonį. Ji man parodė nepaprastai gražų pavyzdį, kaip dera gyventi ir kaip pasitikti gyvenimo pabaigą.

Depresija sunki liga, sunkiausia artimiems zmonems salia...

Gerai, kad kalbėjai su močiute. Ji tave myli, ji žino, kaip tau dabar svarbu gyventi. Žinok, nei viena malda nepraeina veltui.

Visi mes savanaudžiai ir nėra jokio reiklo džiaugtis kitų džiaugsmais. Patikėk, kiekvienam yra atseikėta ir džiaugsmo ir skausmo, tik savuosius labiausiai matom ir jaučiam... Kai tu pasigydysi, juk galėtum baigus mokslus užauginti kokį vaikelį, kurį tėvai paliko, koks jis būtų laimingas.

Kai nebegali miegoti, reikėtų keltis, nusiprausti ir eiti pasivaikščioti, tol, kol labai pavargsi. Geriausia ne mieste, o gamtoje (parke, pievoj, miške).

Dievo prašyk, kad išgydytų. Jam nereikia patarinėt, ką su tavim daryti. Jis tave pažįsta geriau, nei tu pati save, juk jis tave sukūrė, tu esi Jo vaikas, dėl tavęs Jėzus kentėjo, kad tu galėtum gyventi.

Kai galvoji apie savo padėtį, niekda nepamiršk pridėti žodelio "dabar". Viskas taip yra tik dabar, vęliau bus kitaip, kiekviena diena atsineša savo dalį. Praeina ir geri ir blogi dalykai. Svarbu ištverti dabar.

Bendravimas nera menkas dalykas...bendravimas yra gyvybiskai svarbus kiekvienam zmogui..be bendravimo zmogus neegzistuoja..
Papildyta:

Jau daugiau nei puse metu...sita padetis..kuo toliau tuo blogiau..tik tiek kad is pradziu buvo trauma baisi ejau klykiau prasiau visu pagalbos..kai pamaciau kad niekas tik pats sau gali padet nuleidau rankas apsipratau su situacija ..

Bet tą depresiją išgydė tik po pusę mažulytės tabletytės per dieną (mažiausia dozė buvo nurodyta 1 tabletė, bet jai nė tiek nereikėjo). O pusę metų žmogus kankinosi, gulėjo lovoj, neturėjo jokio džiaugsmo, kiek nuostabių akimirkų prarado... Ji buvo įsitikinusi, kad ji negali sirgti depresija, nes yra neištižusi, tvirtai tikinti, nebijanti realybės. Aš prieš besaikį vaistų vartojimą vos suskaudus galvai ar sukosėjus, bet šiuo atveju kvailystė uždaryti savo gyvenimą į lovą, kai truputis cheminių medžiagų atstato žmogų, kad jis vėl galėtų būti tvirtas, priimti savo gyvenimą ir dalintis juo su kitais.

Man psichiatras buvo išrašęs ne po vieną o po keturias per dieną,aš taip pat nebuvau niekada ištižusi....žianau kokia yra realybė,papraščiausiai žinau kad vaistai nepadės,padėtų tik gyvenimo salygų pasikeitimas..o joms pasikeisti nebėra šansų..

Jai buvo skirta po tabletę, jei nebus efekto, ir daugiau, bet ji padidino iki tabletės, po kurio laiko grįžo prie pusės ir to visiškai pakako. Tavo atvejis galbūt sunkesnis, tu jaunas žmogus, tai ir dozė didesnė, gal ir vaistai kiti, bet juk reikia kaip nors atsigauti, kad vėliau vėl galėtum pati valdyti savo gyvenimą. Iš to, ką papasakojai, tu tikrai tvirtas žmogus ir tikrai vėl atsistosi ant kojų, tereikia trupučio pagalbos.
O gyvenimo sąlygos tikrai pasikeis. Ir deja, ne vieną kartą. Ir nebūtinai visada į gera. Bet visada yra šansas.

O dieve. TIKIUOS ČIA NE JIS
Bet... viskas atitinka. Aš su juo bendravau skaipu kažkur nuo vasario mėnėsio, mat kažkiek panašių bėdų turėjom, bet pas jį viskas buvo daug stipriau. Velnias, einu į skaipą pažiūrėt, man rodos jo skaipo acc tai būdavo prisijungęs
jis man dar liepos 23 d. rašė .