Nusižudymas

Na ar tai jis? Man skaudziausia kad tkioje busenoje nera dazniausiai panasaus likimo zmoniu salia..manau jei butu bent vienas artimas zmogus salia viskas butu kitaip...deje tokios situacijos ir susidaro vien del to kad lieki vienas su savo nelaime..nes aplink paprsciausiai visi gyvena savo normalius gyvenimus...tikrai labai gaila..

Pasakysiu, kas man krito į akis: tas pats vardas, futbolas, amžius. Daugiau nežinau. Antra vertus nesinori ir "gyvenančių savo normalius gyvenimus" teisti, kiek skaičiau temą, tikrai buvo žmonių norėjusių ir bandžiusių padėti. Nėra turbūt lengva ir ta našta, kai supranti, kad žmogus kuriam bent kažkiek bandei padėti, galbūt baigė taip. Tada pačiam bandžiusiam padėt gali "kirst" per smegenis, kad "kažką ne taip padariau, kažko išvis nepadariau, kažką padariau nepakankamai, esu toks ir toks, o galėjau, o reikėjo gal taip ir taip..." Kad jam pačiam kartais gali prireikt pagalbos... Vis tik klausimas labai rimtas - žmogaus gyvybė.
Ir labai norisi, kad kitos situacijos išsispręstų kitaip (juk kone visi matom, kad et...reikėjo gyventi). Nes tik gyvendamas duodi sau progas kažkam pasikeisti net jei šiandien jokių prošvaisčių nesimato. Mirdamas - jas visas iš savęs atimi. Niekad nežinai kas laukia už naujo posūkio. Gražaus sekmadienio.

Dar tas pats miestas ir brolis dvynys.
Skaipe vakar buvo jo acc, parašiau, bet niekas neatrašė.
Jis papraščiausiai nesulaukė tinkamos pagalbos..

man rodos, etiska butu sia tema pasalinti, juk autoriaus nebera ( uzuojauta artimiesiems). O ir del kitu priezasciu, manau, geriau sios temos su tokiu finalu nebutu siame portale

Hmmmm...ir as pastebejau,kad sutampa panasumai tarp to nusizudziusio vaikinuko...Siaubas, jei tai tikrai jis, ir jei atras sia tema, jo artimieji, isivaizduoju, kaip kaltins save visi, juk vaikinukas taip prasiesi pagalbos......

Nuoširdžiai linkiu, kad gyvenimas pasirodytų šviesesnis... Tavo brangus mažutis kūdikėlis yra gyvas ir Dievulio rankose, ir tikrai nenorėtų, kad tu net galvotum apie ėjimą pas jį, viskam yra laikas, o tau tikrai dabar yra laikas gyventi... Visų pirma, atleisti sau... Kad ir kaip sunkiai tas skambėtų, bet Dievas Tau jau atleido ir nenori, kad tu pati sau neatleistum... Laikykis... Ar buvai šiandien pasivaikščioti?

Ne...bijau ką nors sutikti...bijau žmonių, bijau šviesos......(((((((((

laikykis ir kasdien stenkis ką nors teigiamo pagalvoti... Ar nėra nieko, kas tau padėtų, vaistai ar gydytojai ar draugai? Laikykis... Galvosiu apie tave.

Na, vakarais tuščios gatvės, ne ką tesutiksi, o judėjimas būtų šioks toks gėris. Ar gyveni didmiesty, ar provincijoj? Šviesos bijai, kad nieks nematytų kaip atrodai ar tiesiog šviesa tave dirgina?

Dedisss, kelios dienos jau galvoju apie TAve, ir tikrai zadejau nerašyt, bo nežianu nei ką.
O šiandien atėjo tokia mintis, jei tikrai nori susitikti su savo kudikeliu, Tau teks nugyventi savo skirtajį gyvenimą.Tavo vaikelis Danguje dabar ir ten Tavęs lauks, taigi jei nori su juo susitkt amžinybėj ir amžinai kartu džiaugtis, turi gyventi Tau paskirtą laiką čia.
Visi žmonės išgyvenę netektį, patyrę didelę nelaimę išgyvena tuos pačius žingsnelius link susitaikymo : neigimą, pyktį, kaltinimą savęs ir kitų, nusivylimą, kol ateina susitaikymas.
Nors TAu taip neatrodo, bet per puse metu nuveikei tikrai daug, būtų žymiai blogiau, jei vis dar neigtum kas įvyko, o Tu jau nuėjai daugiau nei puse kelio.
Šis etapas labai sunkus, gerai, kad atvėrei savo širdgėlą, gerai, kad pyksti ir kaltini, nes , kad užgytų , žaizda turi išsivalyti. Tai labai skausmingas, bet būtinas pasveikimo etapas.

Pritariu merginom, TAu labai i naudą būtų vanduo ir oras. Fizinis veiksmas gydo ir sielą, nusiprausk ir išeik i lauką.

Naktis tamsiausia prieš aušrą.

Kaip laikaisi?

Geriau tokių finalų nebūtų gyvenime, o tema....na ji jau šansas kalbėti. Ar ją reikėtų atskirti nuo autoriaus nežinau, galvoj nesudėlioju dar. Jei ne autorius, į temą turbūt nebūčiau grįžus, bet kad matau, jog... gal vistik reikia. Todėl ir nežinau. Su apskritai temos uždarymu tai nesutikčiau jokiom aplinkybėm, nes nuo to, kad nematysim, nereikš, kad kažkam palengvėjo. O kad kažkas neteks progos pasakyt, kad skauda - galbūt... Nebent su kažkokiu atskyrimu, bet pasikartosiu...nežinau kaip reiktų elgtis, nesvarsčiau.






Šita... kurį laiką praleidau be interneto, bet į tą laiką kažkaip pergalvojau ar dėti čia vieną nelabai kokybišką youtube vaizdelį. Apsispręskit patys ar norit žiūrėti.Kad nebūtų siurprizo, jei to nenorit matyti ar jei jau esat matę, parašysiu, kad tai trumputis "susitikimas" su žmogumi, kuris neturi nei rankų nei kojų. Dedu jį ne todėl,kad norėčiau pasakyti "žiū kiti ir be rankų, be kojų gyvena, kitiems dar blogiau". Anaiptol. To pasakyti nenoriu. Dieve duok mums visiems sveikatos. Dedu todėl, kad tas žmogus kalba apie kritimą ir atkaklumą keltis. Taip, jam fizine prasme. Bet kiekvienas patiriantis gyvenime skausmingų "kritimų" galime kai ką įsiskaityti ir sau.
Tiesa, tekstas anglų kalba, o mane pačią visame tame nuo pat pradžios, nuo pat pirmo pamatymo labiausiai kabina ta mintis, kad kai nukrintame, kartais rodos nebėra jėgų keltis (o jam rodos tai net fiziškai akivaizdu ir net aplinkiniai patikėtų), atrodo net, kad turėtų būti neįmanoma. Bet jei bandai ne vieną, ne du, o 100 ir daugiau kartų, skaudžiai krenti, bet keliesi ir bandai vėl ir vėl, galų gale atkaklumas padaro savo... Netaikau konkrečiai Dedisss ar kažkam kitam, tiesiog prisiminiau ir pamaniau, gal gi kažkam kam "juoda" irgi "prakalbės". Ar padrąsins.
Nick Vuijcic