Nusižudymas

Laba, dedisss.
Net nežinau, nuo ko pradėt.... Visų pirmą, suprantu tavo norą pasitraukti iš gyvenimo, žinau, kaip tai būna, kaip nesinori daugiau nieko, tik užmigti ir niekad nepabust, kad viso to skausmo ir beprasmybės neliktų. Sakoma, kad reikia pagalvoti apie tai, kad kiti žmonės turi didesnių problemų-bet gyvena ir nori to gyvenimo. tačiau, bent jau man tas niekad nepadėjo ir dabar nepadeda. aš suprantu,kad mano problemos palyginus su kitų bėdom, nėra tokios globalinės. net palyginus su Tavo skaudžia patirtimi, galbūt, mano bėdos pasirodytų menkesnės. tačiau man nuo to nesidaro geriau... nuo to suvokimo skausmas nedingsta ir prasmės gyventi atrasti nepavyksta... vistiek lieku ta pati nevykėlė, nenusisekusi kvailė, ir nesijaučiu laiminga bei kasdien galutinai prarandu jėgas gyventi. gal tai daug kam pasirodytu egoistiška, bet to negali pakeist nei dėl draugų nei dėl kitų žmonių, nes kartais dėl vieno žmogaus gali nublankti visas pasaulis... lankiausi pas psichiatrą, pas psichologą, bet negalėjau pilnai joms papasakoti visko, nesugebėjau jomis pasitikėti ir atskleisti visą savijautą... vartojau vaistus, man siūlė gultis į ligoninę, bet nesiguliau, nes nenorėčiau ,kad draugai sužinoję imtų gailėti. be to, jei sužinotų mama, ji tikrai to nesuprastu. su ja nesutariam, ji galvoja, kad esu laiminga ir daug ko apie mane nežino, nes jei sužinotų tikrai nesuprastų (tą tikrai žinau). taigi, kaip sakiau, vartojau vaistus, bet labai neilgai, nes jie kainuoja brangiai, o su pinigais kaip ir pas Tave pas mane irgi ne pyragai. dėl kitų priežasčių, negu tavosios, bet esmė tokia, kad vaistams pinigų nebegalėjau skirti. be to, jie ir nepadėjo, nors vartojau kelis mėnesius. pokalbiai su psichologe visiškia nenusisekė...
Manau, jei Tu eitum pas psichologą, turėtum tikria susirasti gerą specialistą, tau tinkama žmogų, nes aš nepataikiau su šiuo specialistų, gal todėl nieko ir nesigavo. iki šiol galvoju apie savižudybę, žinodasma, kad tai nėra gerai, bet nerandu jokių kelių nuo to atsiriboti. ir kuo toliau, tuo labiau nesinori tų kelių ieškoti, tik norisi vieno.... taigi jei tu dar bandai rasti kažkokia išeiti, bandyk, subėk, kol neatėjo visiška apatija, nes kuo toliau tuo sunkiau, pati tą žinau...
ir dar, žinai, man pasirodė, kad viena pagrindinių priežasčių šios tavo savijautos- vaikelio netektis... aš nesu specialistę, tad negaliu to teigti ir nustatinėti diagnozių, tiesiog taip pasirodė. dedisss, gal esi girdėjusi apie knygą "ar verksiu rytoj?"? esu girdėjus, kad ji - kone poabortinės traumos gydymas. nežinau, gal verta būtų tau ją įsigyti ir paskaityt? neišmanau nieko apie tai, nes nesu susidurusi su tokiu skausmu, tačiau apie tą knygą tikrai girdėjau gerų atsiliepimų.... pabandyk, kol, kaip sakau, dar nepasviro galutinai rankos. suprantu, kad keistai skamba tokie dalykai iš žmogaus, kuris pats nenori gyventi ir galvoja apie savižudybę. tiesiog, aš suprantu, kad tai yra blogai, ir nors aš pati jau nebeturiu vilčių ir iliuzijų,kad kada nors viskas bus gerai, tikiuosi, kad gal kažkam kitam toks stebuklas dar pavyks...
stiprybės ir laikykis ;*

Tuoj aš pirma toj temoj nusišausiu. :] Nu miargai, baikit. Ta tema bus prasminga tada, jei kažkam vistik padės.

Kodėl "kažkam kitam"? Visada ir sau reikia priskaičiuoti gero tikimybę. Na neturiu dedisss patirčių, bet visi savo gyvenime turim žaizdų. Bet na bandai bandai bandai. Net kai rodos nebegali, bandai. Ir negali tas atkalumas būt be rezultatų. Tiesiog negali.
Šansai kitiems prasideda nuo suteikto šanso sau. Nuo pasakymo, kad "kad ir kas būtų iki šiol atsitikę, nesileisiu sužlugdoma. Nei negatyvių aplinkybių, nei kažko kitko. Va taip tiesiog, nebeleisiu". Niekas nesako, kad lengva. Bet antra vertus - tai kas lengvai gaunama, ne taip retai menkai ir tevertinama.:]

P.S. Pasidomėjau knyga, kurią nurodei dedisss, tai neatrodo "balabaika". Gal ir būtų iš tiesų vertinga.

Gaudykit.

tyliai, trumpai ir greitai prisipazinsiu - ir as syki buvau iklimpus taip, kad turejau tik viena minti - kaip viska baigti? noriu, kad viskas baigtusi... pora "iseiciu" jau sukosi mano galvoje... o tada staiga kita mintis toptelejo - o ka, jei ir isejus anapus, man nepalengves, o taps tik blogiau, nes TEN nebus galimybes kazka keisti ir kapstytis is savo problemu?
issikapsciau, su draugu pagalba. beje, mano charakteris po to labai pasikeite. galima sakyti, uzsigrudino.
kodel visi galvoja, kad pasitraukus anapus problemos dings? tikiuosi, supratote, ka norejau pasakyti.

Paziurejau vaizdeli, bet sis zmogus nieko nenuzude ,ji nuskriaude...jis nesijaucia zudikas...aisku jam sunkiau , tik cia kita prasme...gaila zmogaus labai...stiprybes jam..

Papildyta:

issikapsciau, su draugu pagalba. beje, mano charakteris po to labai pasikeite. galima sakyti, uzsigrudino.
kodel visi galvoja, kad pasitraukus anapus problemos dings? tikiuosi, supratote, ka norejau pasakyti.
[/quote]
As neturiu problemu...cia ir esme...as neturiu draugu nes visiems pabodo i mane ziureti ir as juos suprantu nes ir mano nervai neatlaikytu ziureti i toki zmogu kaip save....as buvau kritusi ir vel keliausi ne viena karta..patikek ne viena...pagaliau atejo tas laikas kai atsikelti nebera jegu..nezinau kaip tai paaiskinti..tiesiog ryte neatsikeliu..o jei pakylu anksciau drebedama visa is vidaus einu plautis dantis..kaip narkomane jausmas viduje nepakeliamas...

Rašiau rašiau naktį ir dingo internetas...


Tu savo tekstą paskaityk kaip svetimo žmogaus tekstą skaitytum. Neturintis problemų taip nerašo. Tas savęs nepriėmimas, nepakeliamumas nėra ''ne problema''. O tas jausmas, kad 'nebėra jėgų' visiems daugiau ar mažiau būna. Aišku ir priežastys ir skausmas gali skirtis, bet...na nėra, tai nėra. Kai nėra, reikia kartais leist sau pailsėt nuo saviplakos, o ne toliau alintis. Man va pačiai šiandien nėra, nes ir taip nevykus ir kitaip ir trečiaip ir nieko nebus, nieko nesimato... Priežastys kitos, bet kaip sekina perspektyvos nematymas, savęs menkinimas žinau nuosavu kailiu. Bet na po galais, kad šiandien nesimato, juk nereiškia, kad nesimatys ir vėliau. Kad dabar nėra jėgų, nereiškia, kad jų nebus ir vėliau. Tik reikia bandyt sustoti ir liautis save dar labiau alinti. Kad ir po truputuka, bet kasdien bandyti rasti kažką gražaus: kad ir internetu - gražią mintį, gražų vaizdą, na kažką, bet samoningai ieškot kažko kad ir menko, bet šviesaus. Nesu naivi ir nebandau sakyt, kad tie sugrįžimai į save lengvi. Tiesiog užsispyrusiai tikiu, kad jie įmanomi. Per skausmo bedugnę perėję žmonės auga, na yra tokių, tikrai yra ir su tokia kaip tavo patirtim. Ir jie nebuvo kažkokie išskirtiniai, kad perėjo. Ir kiti tą gali...
Dar vienas dalykas, iš to ką rašai šitoje situacijoje nesi atsakinga tik pati. Įvykusio fakto tas nepakeičia, bet morališkai yra skirtumas kur moteris tokiam žingsniui ryžtasi pati, nes vaikas trukdo ir t.t. ir bla bla ir kur verčiama. Yra moralinis skirtumas ''pakaltinamume'' kai tai vyksta spaudžiant, t.y. po tam tikra psichologine prievarta. Apsisprendusiai laisvai pačiai ir besigailinčiai gal dar sudėtingiau, bet ir jai yra kelias pakilti...Tiesa nuo tos prievartos, kad palaužė panašu ne lengviau, o savaip net blogiau, bet nesi viena kalta. Ar kita pusė taip graužiasi? Tiesa tavo rekcija žmogiškesnė, tikresnė... bet nesileisk, kad palūžus vienoje vietoje, palūžtum ir kitoje, čia juk tas pats gyvybės klausimas (net jei dabar realiai taip jautiesi). Atsistosi...Žinau, kad skamba gal nelabai supratingai ir ožkiškai užsispyrusiai , bet taip turi būti.

Kita puse...nejuokauk, gyvena kaip inkstas taukuose,po ivykio dar mane koliavo visokiausiais zodziais ir sake yra labai laimingas man taip padares yra begalo laimingas nes butu sau gyvenima susiedes...neisivaizduoji kaip tyciojosi ..na negaliu net prisiminti...nenoriu..tokiu zmoniu kaip jis nerastum niekur..patikek mano didziausias troskimas vel atrast prasme ir buti kaip seniau, jei tik galeciau istrint atminti atiduociau viska kad buciau tokia kaip buvau jei neprisiminciau sio ivykio buciau visiskai kitokia..dabar ne tik kitiems bet ir paciai i save ziureti bjauru..as visada buvau lb silpna ir palauziama psichologiskai...labai pergyvendavau del visko nes kaip jau minejau ir anksciau daug nuopoliu esu islaikiusi...nesitikejau paskutiniojo...Dieve Padek..jauciu kaip vystu kiekviena diena...paciai is savo bliovimo bloga darosi,tik kodel sustoti ir save suimti i rankas nebegaliu.....kodel

gedintis zmogus nera bjaurus. tavo savijauta kaip tik rodo, kad su tavo sirdim viskas ok.
o vyruko reakcija patologine.

as ir kuo toliau tuo labiau galvoju kad neverta gyvent,neverta....

Kodel? Kas nutiko?

o kokia gyvenimo prasme?pas mane tik vaikai,daugiau nieko nematau

ar mėginai ieškoti pagalbos Kertelė sielai, Depresikių skyrelyje?
Papildyta:


Laikykis

Kaip tai kokia prasme????Tai vaikai ir yra tavo gyvenimo prasme!!!!!!Vaikai tavo ateitis,vyra bet kada susirasi,jei noresi...saugok augink mylek savo vaikus...viska atiduociau kad tureciau vaiku,neisivaizduoji koki turta turi!