Efektyviausios bausmės

Pliaukstelejimas, pliokstelejimas per uzpakaliuka.. visa tai fizinis smurtas pries vaika. Vietoj savokos "musu savo vaika", mamos labai daznai vartoja visokus "pliaukstelejimus, pliokstelejimus" ir pan. Taip bandymos save nuraminti, pateisinti, kad "vaiko as gi nemusu"..
Labai gerai padarete, kad nusprendete nebemusti Pamatysit kaip dukrele pati apsiramins ir sumazes oziuku. Vaikai auklejami pavyzdziais, jus ramiai su ja, ir ji bus ramesne.. O juolab pastebejote, kad pokalbis "akis i aki" veikia, tuo principu ir vadovaukites . Sekmes!
Papildyta:

Taip, teorija pritaikyti praktikoje yra tikras menas. Ne visos mamos tai sugeba. Reikia dideliu pastangu, savikontroles. Bent pradzioj, paskui lengviau

Gal kazkam ir patinka kai vistom vadina, pasisaipo, as tai nepratus
Lauk blondina!

Nusipirkau is as ta knygute. Labai geri patarimai!

o man susidare ispudis, kad cia kazkoks sektantas ir kilo klausimas, nu ka jis gali cia veikti??? juk cia lankosi mamos, kurioms aktualis problemos vaiku auklejimo, o visokems "filosofams" ir sektantams buna kitu tinklapiu ir forumu
Papildyta:
Musu sunus irgi bando reikalauti kad viskas butu kaip jis nori. Jau tokiu oziuku buna kad vai, vai! Nervai tikrai ant ribos, bandau laikiti save rankose, bet labai sunku, kai ne turiu jokiu pagalbininku salia, nei bobuciu, nei mamos. Jau ir dirza paragavo,bet pradejau analizoti, pastebejau kad ne labai padeda. Visada galvodavau kad niekad mano vaikas ne gaus dirzo, bet deja... Dabar bandau kalbeti su jo, labai labai kantriai, nors vidui kartais viskas verda, kai jis ignoroja demonstrativiai. Ir dar ir dar karta pakartoju, paaiskinu ir nors jam net 2 metu nera ir jis dar ne kalba, bet tikrai supranta . Po tokiu pokalbiu ne galiu atsidziaugti jo elgesiu Nors kolkas lauke vistiek ne labai klauso, eina sau nieko ne bijodamas, tik ate mamai ir pirmin Tikiu kad tai praeis.
Kantrybes visom

Sudomino sita knygute Laimingi vaikai Reikes isigyti turbut

Įdomu būtų sužinoti, kokie bausmės efektyvumo kriterijai, t.y. iš ko sprendžiate apie bausmės efektyvūmą....

Taigi čia vaikai,o ne vabalai kažkokie kad nupurškus bile kokiais chemikalais po kelių dienų matytum efektyvumą,tokiem dalykam reikia laiko ir kartais nemažai.

Na, kadangi tema taip pavadinta, reiškia čia kalba tie tėvai, kurie jau turėjo pakankamai laiko įsitikinti bausmės efektyvumu. Todėl aš ir klausiu, kokie tie kriterijai.

Mano kukliu įsitikinimu efektyviausia bausmė yra tada, kai gali jos netaikyti, jau vaiko žinojimas apie tai, kad ji yra, leidžia koreguoti jo elgesį. Pas mus šį vaidmenį puikiai vaidina "gydytojas diržas", kaip ji čia įdomiai pavadino vienoje iš senų temų. Mergaitei beveik 6 metai, tai toks sakyčiau gana svarbus momentas vaiko gyvenime, kai ji sužino ne tik apie savo teises ir naujus gyvenimo malonumus, bet ir tam tikras pareigas. Kadangi nesame stebuklingi tėvai, kartais mano ar žmonos argumentai vaikui nėra pakankami (sutykčiau kad tai mūsų, o ne vaiko kaltė), todėl tenka kviesti į pagalbą minėtą "gydytoją". Naudojant su saiku, sakyčiau, kad ši pagalba yra efektyvi net ne bausmė, o priemonė nukreipti vaiko emocijas ir jėgas reikiama kryptim ir atpratint nuo kai kurių visiškai nereikalingų įpročių. Efektyvi todėl, kad vieną kartą panaudojus, vėliau užtenka tik priminti apie tai, ar net ir to nereikia. Gal būt, šių rezultatų galima pasiekti ir kitaip, bet kadangi gyvenimas yra labai trumpas, o pasiekti mergaitei reikia dar labai daug, leidžiame sau naudoti šį "katalizatorių", aišku nelaikant jį pagrindine auklėjimo priemone ir skiriant auklėjimą nuo smurto. Tiesa, kitokių priemonių ir nenaudojame – jokių isterikų pas mus niekada nebuvo, žaislų parduotuvėje vaiką galiu palikti nors ir pusvalandžiui – mano manymu jos kambarys nuo žaislu parduotuvės skiriasi tik tuo, kad kainų nėra, gal todėl ir niekada nieko nereikalavo ar pan.

Be abejo, tai nėra siūlymas kitiems daryti tą patį, nes visi vaikai ir tėvai skirtingi, todėl ir bausmės gali būti skirtingos. Kas padeda vienam, gali pakenkti kitam ir atv.

Tikrai, kad tevas vaika kaip vabala augina (geras Lady Dy komentaras). Paeme apdauze, prigasdino, paskui, kad nesijausti kaltu pripirko visa kambari zaislu be saiko ir dziaugiasi! Dar kazka labai "protingai" cia bando moralizuoti, o esme absurdiska! Gaila, kad ir mama neuzkerta tokiam "auklejimui" kelio. Na, kaip sakant, toks toki susiranda..
Jeigu jus pats matot savo auklejime spragas ir jauciat kalte (kaip minejote), tai siulyciau visu pirma padirbeti su savimi. Tada pasidometi, pasiskaityti literaturos apie vaiku auklejima, nueiti pas psichologa patarimu,dar kitaip pildyti savo isprusimo lygi vaiku atzvilgiu, o ne traumuoti mergaite! Atsibuskit pagaliau!

Ačiu, kad pareiškėt savo nuomonę, juk tam forumas ir skirtas :-) Tiesa, man jūsų pasiūlymų grečiausiai neprireiks, bet gal kas kitas pritaikys...
Mergaitė, ačiu Dievui, gyvena laimingai ir be traumų, o mėlynės būna dažnai, bet čia jau sportas kaltas. Žaislus perku retai ir tikrai nesijaučiu dėl kažko kaltas - tiesiog jų nei vienas tai kitas prineša, bet čia jau kita tema.

Vaiko gasdinimas bausme yra psichologinis smurtas - taigi irgi bausme. Kartais net didesne. Be to yra tokiu vaiku kuriuos gali uzmust su dirzu jie uzsispyre darys savo. Neapgaudinekim saves - nebausti yra labai sunku, taciau vaikai yra vaikai ar jiems du metukai ar visi trylika jie yra tik vaikai, kuriems reikia aiskinti, kanrtiai juos myleti, mokyti, o ne bausti. Visa gyvenima buvau dirzo salininke nes mano vyresnele - och koks kietas riesutelis, taciau dabar vis del to pripazistu, kad klydau... labiausiai ta pripazinti man padejo tokia zydra knyga "Vaikai kile is dangaus", nors iki tol daugybe literaturos buvau perskaicius noredama "Iveikti" savo dicke. Deja jai tiesiog reikia daug daugiau meiles nei kitiems vaikams ir daug augiau kantrybes. Kartais net nezmoniskos kantrybes.

Visas gyvenimas yra psichologinis smurtas ar net mirtina liga, nuo kurios mirsi.

Kai vaikui sakoma "nebėk į gatvę - jei partrenks mašina, liksi invalidu ar žūsi" - čia yra psichologinis smūrtas ar tikrovės išaiškinimas ? Ir tas, ir tas, žiurint kaip tai pasakyta. Jei tėvai po to, kai vaikas išbėgo į gatvę, valandą ant jo rėkia, vaizdžiai pasakoja 333 pavyzdžius iš jų gyvenimo kaip kas nors liko invalidu ir kiek ten buvo kraujo - tai be abėjo smūrtas, bet vargu ar kas nors sakys, kad apie kelio pavojus su vaiku nereikia kalbėti, ir kalbėti visiškai rimtai.

Žodžiu, aš norėčiau atskirti fizines bausmes nuo smurto, nes tai tikrai nėra tas pats. Įmanomos fizinės bausmės be smūrto, kaip ir smūrtas nevisada yra fizinė bausmė. Nuomonė apie tai yra šiame straipsnyje: http://www.lksb.lt/s...aipsnis-369.htm Kažkam jis gali pasirodyti keistokas, bet mano pozicija jis pilnai atspindi, todėl ir duodu šią nuorodą vietoj ilgų pasakojimų.

Šioje temoje yra labai svarbus psichologinis aspektas, kurį būtina vertinti. Lietuvoje 90-ais metais smūrtas prieš vaikus šeimoje buvo labai paplytęs, dėl socialinių ir ekonominių priežaščių. Buvo labai daug šeimų su labai žema vidaus kultūra, įskaitant ir auklėjimo kultūra. Priežastis paprasta - žmonės liko be darbo, baigėsi socializmas, reikėjo pačiam rūpintis savimi, savo šeima, suprastėjo mokyklų lygis, sustiprėjo gatvės faktorius, čia galima pasakoti be galo. Rezultate susiformavo reiškinys, kai pavargęs nuo sunkaus ir prastai organizuoto darbo tėvas ateina namo pyktas ant viso pasaulio, namuose mama analogiškoje psichologinėje būklėje ir dukra iš mokyklos grižo su dvejetu. Kas vyksta tuoliau, pasakoti nereikia. Šiandien šios mamos jai išaugo, turi savus vaikus ir kai girdi apie diržą šeimoje, prisimena savo vaikystę su lupimais iš visos jėgos per visas kūno vietas, žeminančiais nusirenginėjimais paauglystėje ar kitais, paprastai sakant, nusikaltimais. Aišku, tokio auklėjimo šeimoje būti neturi, bet apie tai ir diskutuoti nereikia. Tėvai, kurie fizinę bausmę supranta kaip vaiko kuno žalojimą pykčio priepolės metu turi diskutuoti prokuratūroje arba teisme.

Tačiau smūrtas šeimoje ateina ir praeina, tai yra visuomenės brandos rodyklis, kaip ir smūrtas gatvėje, kariuomenėje ar kitur. Fizinės bausmės buvo anksčiau ir ko gero liks ateityje, tiesiog būtina žinoti kur yra riba arba tiesiog mylėti savo vaiką, tada šios ribos neperžengsi.

O kad egzistuoja teorinis visuomenės ar šeimos modelis, kauriame bausmė bus nereikalinga - gal ir egzistuoja. Bausmė, disciplina, drausmė, prievarta ir kiti neįdomus dalykai juk nėra reikalingi patys dėl savęs.

Dar kartą kartoju, kad neagituoju taikyti fizinių bausmių tiems tėvams, kurie puikiai susitvarko be jų. Labiau agituočiau tuos, kurie jas taiko, neperžengti ribos, kur baigiasi bausmė ir prasideda smūrtas.

bausmė yra gesintuvas. gaisro atveju jis būtinas. bet jis nekompensuoja ir nesutaiso gaisro padarinių, taip pat neapdraudžia nuo pasikartojančių gaisrų.

o dėl diržo jau buvo daug pridiskutuota.

šitą straipsnį kažkada anksčiau esu komentavus kitoj temoj. bet galiu pasikartot. va kas man užkliuvo:
"Fizinis skausmas vidinei prigimčiai pasako, kad bausmė įvykdyta. Kaltės jausmas dingsta."
ant kiek tai skatina atsakomybę už savo poelgį? ką tas pasako apie konkretaus poelgio padarinius kitiems? viskas -- bausmė įvykdyta. reiškia laisvas ir niekam nieko neskolingas.
čia panašu į kai kurių katalikų požiūrį, kad atlikau išpažintį, sukalbėjau dešimt sveika marijų, prarijau komuniją -- viskas, švarus. o kad Dieval liepė "eiti ir daugiau nenusidėti" -- dažniausiai pamirštama.

o apie fizinės bausmės atskyrimą nuo smurto -- jei pasakėte A, tada pasakykit ir B: kur konkrečiai yra ta riba?

Čia manau norėta pasakyti, kad po blogo poelgio visada būna vienokia ar kitokia bausmė. Todėl prieš darant kažką neleistino, tu pagalvoji ar nori tos bausmės. Tai verčia prieš ką nors darant apgalvoti tų veiksmų pasekmes sau. O atsakomybės tai visai neskatina (čia mano nuomone ).