1. Nebausti jaunesni negu 5 metų bei vyresni negu 12 metų vaiką
2. Nebausti viešai, nežeminti ir neleisti šaipytis iš nubausto
3. Nebausti iki kuno sužalojimų ir nedaryti iš bausmės muštinių
Čia manau norėta pasakyti, kad po blogo poelgio visada būna vienokia ar kitokia bausmė. Todėl prieš darant kažką neleistino, tu pagalvoji ar nori tos bausmės. Tai verčia prieš ką nors darant apgalvoti tų veiksmų pasekmes sau. O atsakomybės tai visai neskatina (čia mano nuomone ).
Kažkada mėgdavau žaisti su degtukais. Griždavau namo iš mokyklos ir turėjau porą valandų laisvo laiko, kai iki pamokų ruošimo dar toli, o tėvai dar darbe, namuose nieko nebuvo. Žaidimai buvo visai rimti, degindavau spiritą tutelėje, dariau visokiausius degius mišinukus, kurias gali padaryti 3-čios klasės moksleivis, gyvenantis kariniame dalinyje ir žinantis kur gauti parako ir kitų gerybių (o gerybių pas mus buvo vos ne daugiau negu pas dabartinius teroristus - sprogmuo skaitėsi nepavojingas jeigu neturėjo įsukto sprogdiklio, bet čia jau merginoms neįdomu). Žodžiu vieną dieną organizavau tualėte tokį gaisrą, kad apdegė visos šluotos ir plytelės. Grižo tėvai, gavau diržo, po to piromanija baigėsi. Baigėsi, kaip teisingai buvo pasakyta auksčiau, dėl bijojimo pasekmių (ne sudeginto namo, o diržo) Ar būtent tai paskatino atsakomybės jausmą, ar jis vėliau jis savaime išaugo, bet ir namas tas iki šiol stovi ir aš sveikas. Aišku būdamas maždaug dešimties metų gerai žinojau kad su degtukais nežaidžiama, kad galima likti be pirštų, kad gali kilti gaisras, bet kažkodėl padėjo tik diržas. Štai jums ir efektyvumas. Aišku galima buvo nelupti vaiko, o laukti kol jis išaugs ir viską supras, galima buvo įrengti namuose priešgaisrinę signalizaciją su automatine gesinimo sistema arba tiesiog mesti darbą ir sėdėti su juo namuose - niekas nesako kad kitų auklėjimo būdų nebuvo.
O kartais panašus žaidimai baigiasi taip - Sprogimas I forte Čia irgi vaikų darbas (ne tų, kurie išvardinti straipsnyje bet vistiek vaikų), kuriuos irgi auklėjo tėvai, kurie, matyt, dar neparinko efektyviausio būdo ar dar neperskaitė visų psichologijos knygų. Tik dabar jau per vėlu jas skaityti.
Papildyta:
čia panašu į kai kurių katalikų požiūrį, kad atlikau išpažintį, sukalbėjau dešimt sveika marijų, prarijau komuniją -- viskas, švarus. o kad Dieval liepė "eiti ir daugiau nenusidėti" -- dažniausiai pamirštama.
Pas mus sakydavo (tiesa, nekatalikiškas tikėjimas buvo), kad visų svarbiausia prieš išpažintį - nusidėti (kitaip nėra ten ko eiti)
