Ar esate gavę diržo? Kaip tai vyko?

Sukūriau šią temą, nes studijuoju psichologiją ir gilinuosi į vaikų auklėjimą. Fizinėms bausmėms nepritariu, tačiau realybė yra tokia, jog Lietuvoje ir anksčiau ir dabar tėvai dažnai naudoja diržą kaip auklėjimo priemonę.

Pati irgi esu kelis kartus gavusi lupti. Vieną kartą gerai apsimelavau ir mama sužinojo. Ankščiau jau buvo sakiusi, kad jeigu meluosiu, gausiu diržo, todėl pažadą išpildė. Sako - na ką panele, teks beržinės košės paragauti. Pasiėmė diržą iš spintos, pasiguldė ant kelių, numove kelnes ir gerai prilupo. Skaudėjo, verkiau, buvo gėda.

Dabar žiūrėdama iš perspektyvos manau, kad beabejonės galima buvo kitaip nubausti, išsiaiškinti, tačiau nuoskaudos nejaučiu, manau buvau nusipelniusi.

Papasakokite savo prisiminimus apie tai kaip gavote dirzo. Uz ka gavote? Ar manote kad nusipelnete? kaip tuo metu jautėtės, ar buvo gėda ar pikta? Ar skaudejo? Kaip vyko pati procedura? Ka apie tai manote?

Gal ir atrodo, kad klausiu nereikšmingų smulkmenų, tačiau jos dažnai būna labai svarbios.

Ačiū už atsakymus

Esu gavusi tris kartus vaikysteje. ir visus tris kartus puikiai atsimenu kaip siandiena. Nuoskaudos nejauciu, bet savo vaiko nemusciau

Mano tevai, kad mustu, tai nelabai atsimenu, bet labai mokejo psichologiskai paveikt, ir daug darbo duodavo, kad nekrestume kvailysciu. Bet tie darbai taip isiede i krauja, kad ir siandien santykiai su tevais nekokie...

Gavau kiek pamenu vieną kartą. Kai namie buvo svečių, mama sėdo prie stalo, o aš specialiai patraukiau kėdę, ji kažkaip užsikabino už staltiesės krisdama ir nusitempė visus indus ir maistą ant žemės. Gavau gerai lupti. Jokios nuoskaudos dėl to nejaučiu, greičiau kelia juoką tokia situacija.

Gavau kelis kartus būdama kokių trejų-ketverių metų delnu per užpakalį. nunešdavo nuo stalo tėvas ir įvanodavo, galbūt nelabai skaudžiai, bet žeminančiai, už tai kad nevalgydavau (buvau nevalgiukė ir tėvus tai matyt nervino, mano vaikas irgi nevalgiukas, ir tai mane nervina, bet už tai lupti net minties nėra). Stiprios nuoskaudos nebejaučiu gal maksimum kokie 5 metai. Man 32-eji. Kiekvieną akimirką, tėvo išraišką mane nešant tai daryt, pasistatant ant lovos - prisimenu iki šiol. Ir klaikų pažeminimą. Ir supratimą, kad mušė ne už ką.

Nesu gavusi nei karto.
Su savo vaiku isdaigom ir kvailystem esu tikra irgi be dirzo susitvarkysim.

Musti gaudavau kiekviena diena ir iki paauglystes. Musdavo uz rimtus prasizengimus(buvau velniu priedusi, hiperaktyvus vaikas, nors tuo metu tokiu savoku nebuvo):pvz, isleidzia mane i lauka, prigrasina, kad buciau kieme, o as sumastydavau, kad reikia parsinesti is prudo vandens ir eidavau su laistytuvu, didesniu uz pacia Mama vos spejo istraukti ir mane ir laistytuva, pasiai dienai prisimenu rykste. Tada bijojau rykstes ir i pruda neidavau, bet sugalvodavau, kad visai neblogai butu pasokineti nuo tvarto stogo Ir taip kiekviena diena su ismastymais:tai lauza pakurdavau kambario vidury, tai radusi pistonu(netoli kareiviniu gyvenom) su plyta pasaudydavau, tai po gatve didele, kur stiprus eismas megdavau perbegineti... Mama mano net i ligonine buvo paguldyta, prasidejo vegetacine distonija, ar kaip ten mediciniskai.
Kai tapau paaugle, pakako gyvenimo tiesu isaiskinimo normaliu tonu, o ir savo hiperaktyvuma nukreipiau kita linkme-labai daug bureliu bei sunkus fizinis darbas, auginant gyvulius(tevai buvo pasieme auginti ferma pagal seimynine ranga-buvo toks dalykas tarybiniais metais).
Ar as pykstu ant mamos uz tai? Tuo metu man atrode, kad mama neteisi, kad as sugebedavau suvaldyti situacija(pvz lakstymas po gatve, adrenalino gaudymas-na kaip mane gali numusti masina, jei AS buvau greitesne uz ja ), dabar ziuriu i savo hiperaktyvius bernus ir plaukai siausiasi. Ant mamos nepykstu, su ja santykiai puikus Vyresniuosius bernus, prisipazistu, irgi ju hiperaktyvuma "valdziau" dirzu, uz tai liko gyvi. Dabar pakanka ir pokalbiu, nuosirdziu, paprastu. Ar musu su vaikais santykiai isliks geri-bus matyti. Viskas, manau, priklausys nuo poziurio i paauglyste, ar as sugebesiu priimti ju maistavima ir sugebesiu suprasti ju poziuri i gyvenima. Reikia prisipazinti, kad netikejau, jog paauglyste toks sunkus dalykas Toks ispudis, kad gera vaika(buvo jau toks laikotarpis, kai suvaldziau hiperaktyvuma ir jie dar nemaistavo, nu auksiniai vaikai) laumes pakeite Kad rengiasi kitaip-dzin, bet kad kad metasi i gaujas, daro nesamones, net smulkius nusikaltimus, audrindami savo adrenalina-va cia blogybe ir nezinau, kaip rasti zodzius i ju prota.
Bet atsiprasau, cia ne i tema

gaudavau diržo, o dažniau -- šniūro (nuo skalbenkės) už visokius šūdus -- už bėgiojimą, šokinėjimą, atsikalbinėjimą, nevalgymą, sesės daiktų ėmimą...
o kai tikrai elgiausi chamiškai -- pvz. kieme skriaudžiau mažesnius vaikus, gyvūnėlius, ar visokias intrigas dariau -- tėvai arba tik paburbėdavo, arba likdavo net nesužinoję.

Diržioku per subinę visada prasukdavo mama, bet gaudavau retai, kai įkyrėdavo mano šunybės t.y šviežiai remontuotos sienos išterliojimas bulviniais blynais ar bandymas nudažyt žaliai agurko pagalba, kvepalų pylimas ant stalo ir veidrodėlių klijavimas prie stalo paviršiaus, kompoto virimas skarbonkėse senuose tarybinių laikų apleistuose soduose, laipiojimas 2m aukščio strypine tvora, kurios galais užsmailinti, žodžiu pasilaikai už medžių šakų ir žirglioji, slystelėsi tai pasismeigsi, bet kaip pasismeigt jeigu laikaisi ir dar nnnn visokių nesąmonių, bet kažkodėl žinojau, kad už tokius darbus gausiu jeigu mama pamatys ar sužinos, kaip tyčia jinai kažkodėl visada nelaiku iš darbo grįždavo ir užtikdavo mane žygdarbiaujant, vėliau kai ūgtelėjau kokių 13-14 metų lupt nebelupo, bet tupėdavau namie už bausmę mėnesį ar net du, priklausomai nuo to ką padariau dar ir serijalų tekdavo atsisakyt nesijaučiau nei žeminama nei skriaudžiama ar neteisingai gavus. Va patėvis kai už nieką daužydavo per galvą, staugdavo, stumdydavo ir pripasakodavo nebūtų istorijų mamai tai jo nekenčiu po šiai dienai, gerai, kad jie ir išsiskyrė, va tada jaučiausi žeminama ir ujama SAVO namuose svetimo žmogaus, o mama visada liks mama, ir dabar jeigu pasakyčiau kažką labai grubaus pilnai tikiu rizikuoju gaut atbula ranka per snukencijų, kaip jinai visada sako "aš tau - motina, o ne gatvinė merga" mamai jaučiu begalinę meilę ir pagarbą ir jokių nuoskaudų

Oi, esu, ir ne kartą Vieną kartą gavau, kai kaime įmečiau katiną į tvenkinį (ačiū Dievui, jis nenuskendo) Kitą kartą, kai močiutės vaistus visus išbėriau ir sumečiau į šiukšlių kibirą kai prieš svečius pasirodyt norėdama su žirklėm nusirėžiau kasą ir dar už visokias nesąmones buvau labai judrus ir išdykęs vaikas, tai dažnai gaudavau bet nekreipdavau į tai dėmesio ir vistiek darydavau, ką norėdavau bet savo vaikų niekada nemušu

nei karto

aš ir nesu gavusi diržo