Tėvų karšinimas (5)

Nuoširdžiai sveikinu, kad šį Sizifą įveikėte Nors kiek atsikvėpsite bent čia...

Visiems ačiū už atsakymus
Grįžtant prie SP: labai ačiū už nuorodą, kurią davėte: pavarčiau, paskaičiau, skambinau. O čia, kur rašote, kad pateikti dokumentus turi pats ligonis - o siuntėte registruotu laišku, tai kaip: nebe pats tada? Kam tas notaro patvirtinimas? Ir ar į tą komisiją būtinai ligonis turi atvykti? O jei tai beveik neįmanoma? Komisija vyksta pas jį ar kaip čia?
Dokumentus apie sveikatos būklę ir tuos ten kokius tai balus rašo kas? Medicininę pusę sutvarkyti turi šeimos gydytojas ar kitas?
Na, labai daug klausimų, bet jei tai jau praėjote, gal nesunku bus atsakyti? Iš anksto dėkoju


Papildyta:
Tiesa, o kiek laiko visa tai užima po to, kai jau dokumentus paduodate? Ar ilgai tuos dokumentus padavimui ruošėte?
Beje, dar žinau, kad tą SP duoda ir pačiose poliklinikose - tai kaip čia - ji dubliuoja šios tarnybso darbą tada?

Išties sveikinu, yra už ką - tokią kovą nugalėjai Supermergaitė

Tikrai sveikinu . O kaip sekasi su tėvu tvarkytis?

Ačiū už sveikinimus
O SP pradėjau tvarkytis nuo psichiatro - nes tėvui su psichika problema....
1. Užregistravau psichiatro vizitą į namus, tiksliau, tuo metu - į slaugos ligoninę.
2. Ji atėjo, atliko testus - MMSE ir dar kažkokį, nebepamenu tiksliai. Ligoninės palatos gydytoja surašė Bartelio testą.
3. Šeimos gydytoja įrašė tai, kas liečia jos sritį.
4. Nuėjau į NDNT teritorinį skyrių ir man apsakė, kad tėvas turi pats pristatyti. Į pasakymus, kad jis, negana to, kad nevaikšto, bet ir į Kremlių kas antrą dieėną važinėja ( ) gavau atsakymą, kad nieko negali padaryti - toks nurodymas iš ministerijos. Puse lūpų gavau patarimą - siųskit registruotu laišku, bet paso kopiją būtina patvirtinti notariškai (kai dokumentus į NDNT pristato pats ligonis, paso kopiją pasitivirtina pačios darbuotojos).
5. Į jokią komisiją mūsų niekas nekvietė - taip ir sakė, jei bus dokumentai apruošti, sutvarkyti ir iš jų viskas bus aišku - nieko papildomo nereikės. Manau, užteko vien to, kad Bartelio indeksas buvo 0...
6. Nuo dokumentų išsiuntimo iki SP-1 formos gavimo (registruotu laišku tėvo vardu) praėjo maždaug 2 savaitės.
Pats dokumentų ruošimas nėra ilgas - tiesiog vaikščiojimo daug ir viską reikia į krūvą surinkti... Daug priklauso nuo gydytojų geranoriškumo.


Dėkui
Papildyta:

Ačiū
Praeitą savaitę pakeičiau tėvui vaistus - pradėjau duoti dieną Buronilį, vakare - Truxal (atrodo, toks pavadinimas). Reikalai iš karto pagerėjo - nebepsichuoja, kartais, aišku, "užplaukia" kokia idėja fix, bet jau galiu nušnekinti ir nuraminti, nebesiautėja

Nu, saunuole! Sveikinu!
Aciu D, teveliui vaistai tiko

[quote=Lauruška,2010 11 19, 12:39]

4. Nuėjau į NDNT teritorinį skyrių ir man pasakė, kad tėvas turi pats pristatyti. Į pasakymus, kad jis, negana to, kad nevaikšto, bet ir į Kremlių kas antrą dieėną važinėja ( ) gavau atsakymą, kad nieko negali padaryti - toks nurodymas iš ministerijos. Puse lūpų gavau patarimą - siųskit registruotu laišku, bet paso kopiją būtina patvirtinti notariškai (kai dokumentus į NDNT pristato pats ligonis, paso kopiją pasitivirtina pačios darbuotojos).

Sveikos, mielosios. Mes mamos dokumentus tvarkem gal apie 2 men., nes reikejo ir kardiologo konsultacijos (o jo musu Seimos gyd kabinete nera), ir psichiatro, ir neurologo. Patekti i Santariskes eile apie 2-3 men. , jau nekalbu apie tai, kaip nuvezti ligoni. I NDNT dokumentus nuveziau pati, prieme be problemu, tik paprase mano paso. Po 2 sav. atvyko i namus 2 zmones is ten, vel mama klausinejo. Tai nesuprantu, kam reikejo tampyti, lakstyti po kabinetus, jei jie patys vertina. Zadejo atsiust atsakyma pastu, tai dabar gyvenu nerimu, koks bus atsakymas. Ir kankinuosi, gal reikejo"patepti", bet buvo dviese, buvau pasiruosus viena pinigeli, taip ir neisdrisau paduoti
Visiems ligoniukams ir juos priziurintiems-kuo sviesesniu dieneliu

O aš - tik pasiguosti... Mano mama turi senatvinę demesiją, bet gyvena savo bute kartu su sūnumi (mano broliu), fiziškai ji yra stipri, bet kur eina, važiuoja, jei galva leidžia suprasti - ir darže dirba. Bet - su mąstymu - labai blogai, neatsimena nei ką valgo, nei ką geria, žmonių dažnai nepažįsta (kai užeina priepuolis), vaistų NEGERIA, nebent įdedu į maistą ir jį suvalgo. BET - kai jai būna paūmėjimas (agresijos) - neima valgyti, tada nieko negali padaryti - ji energinga, šaukia, laksto, net yra mane puolusi mušti... Tokie agresijos priepuoliai tęsiasi kelias dienas. Nors dabar - jau pusmetis koks, kaip nebuvo labai stiprių, gal kad vis pavykdavo (kad ir nekadien) Tiapridalį suvalgdinti... Bet šią savaitę - žiaurus pablogėjimas. Antradienį iš ryto buvau pas ją - buvo gana rami, bet vaistų neišgėrė... Tik man išvažiavus - ji niekam nieko nepasakiusi išvažiavo autobusu pas seserį į kitą miestą (sesuo vyresnė, turi panašios stadijos demensiją, bet jos fizinė sveikata blogesnė, vaikšto tik po kambarį, į lauką neišeina, yra vieniša, prižiūri kita sesuo). Tai mama ten sukėlė chaosą - užieškojo sesers pensijos, išvadino kitą sesrį visokiais žodžiais, anai irgi sveikata pablogėjo, ir tai seseriai prisireikė papildomų raminamųjų... O man - blogiausia - kad grįžusi namo tapo labai agresyvi, anksti ryte skambina, rėkia kad aš jos pensiją pavogiau (nors realiai arba pati kur nors paslėpė, arba mano brolis - alkoholikas ją priglaudė). Sakau - taigi už butą sumokėta, valgyti nupirkta, nesinervuok, atrasi savo pensiją... Tai minutei nurimo... Paskui, pasirodo, ėmė skambinti visiems giminėms aplinkui (ir kitam mano broliui, kuris kitame miste gyvena), kad aš ją apvogiau, kad aš bloga duktė, kad ji manęs išsižada... Šiandien vėl iš pat ryto tas pats...
Protu aš viską suprantu - tai kalba liga, nieko nepakeisi, neįrodyti, nepadarysi... o ir ji pati po poros dienų nei žodžio neatsimisn... Bet - taip skaudu, taip negera... Ir dar - tuoj prasidės giminių skambinimai man, kam aš mamą apvaginėju, kokia aš išnaudotoja ir pan. ..... Niekam nerūpi, kad vienas brolis alkoholikas diena dienon ją išnaudoja, niekur nedirba, visus jos pinigus konfiskuoja... Kitas brolis - per atstumą man vadovauja ką ir kaip turiu su mama daryti, o jo paprašius išaiškina, kad mama nusenusi ir jis nieko negali pakeisti...
Blyn, sunku...
Atleiskite už išsiliejimą, bet net pasipasakoti neturiu kam

kabarksta, tokia jau musu valstybe. Jokios pagarbos zmogui
Vilusa, skaitau tavo gyvenima ir net nesitiki. Kaip kokiam filme. Tikrai tau labai sunku. Vargelis tikrai labai didelis. Is gimines, aisku, niekas nepasisiulys tau padeti mama priziureti Bet kiek tu viena tempsi?

Labai tave suprantu, brangioji... Aš, kai tėvui užeina tokie priepuoliai, net patyliukais pasidžiaugiu, kad jis nevaikšto... Telefoną jam atjungiau - būtent dėl to, kad kur nepriskambinėtų, neprikrėstų kvailysčių. Be to, jis vis tiek nutraukdavo laidus, aparatą pasikišdavo po pagalve ir pan.
Ir mano tėvui užeidavo agresijos priepuoliai - tada jau praktiškai nieko nedarydavau - nei valgydindavau, tik iškeldavau iš lovos perkloti patalynę ir su didžiausiais vargais ir gudrybėm (dažniausiai - nušnekindama) sugirdydavau vaistus ir tiesiog išeidavau... Pati vaikščiojau su mėlynėm, nes rankose jėgos ohoho kiek dar yra.... Lipdavo iš lovos - "eisiu nežinia kur parnešti nežinia ko" - krisdavo lauk, nes kojos juk nelaiko... Žodžiu, Vilusa, labai labai tave užjaučiu... Bet nejaugi giminės nesupranta, kad tavo mama serga??? Gal atjunk mamai telefoną, o giminėms paaiškink situaciją, per daug nesigilindama į smulkmenas? Gal mamai vaistukai per silpni ar dozė per maža? Aš kai jau iš ryto matau, kad bus "bloga" diena, duodu dvi tabletes ryte, tai apramina.
Mano tėvo sesuo atvažiavusi aplankyti a la baisiai mylimo brolio kartą per du mėnesius irgi nusigailėjo - "koks išbalęs, suvargęs..." Tai aš jai ir pasakiau - žmogus pusę metų saulės nematęs, lovoj pragulėjo, iš kur jau čia tas raudonis rasis??? Irgi atseit rūpinasi, o pati dirba slaugos ligoninėj gydytoja - negali pakalbėti su vyr. gydytoju ir paguldyti tėvo - "paskui reikės atsiskaitinėti, lenktis iki žemės..." Žodžiu, su tom giminėm pasaka be galo. Nė vienas nebūna kasdien su ligoniu, neįsivaizduoja, kokia kasdienybė. Kiek išgirsti bjaurių žodžių, fiziškai privargsti - o jie atvažiuoja kartą per porą mėnesių ar dar rečiau ir kaip priekaištą žeria - "koks sulysęs...". Per kur aš jam - per užpakalį tą maistą sukišiu? Dėl to, nors anksčiau ir skambindavau dar, pasakodavau, kas ir kaip, dabar žinutę parašau, kad viskas gerai, ir viskas. Pati vis tiek nesidomi. O jei labai smarkiai supyksiu, paguldysiu į kitą slaugos ligoninę, o ne ten, kur ji dirba
Ups, ir aš išsiliejau...

Aš broliui (kur kitur gyvena) - jau pavasarį ultimatumą stačiau -- aš nebegaliu prižiūrėti mamos tinkamai - pačios sveikata prasta, mažas vaikas namie, vyras šaibom išėjo; jis kaip ir susiruošė kažką daryti - mamos butą iškeisti, perkraustyti ją arčiua savęs... bet bėda ta, kad jis nesuvokia realios mamos būsenos - ji pati kraustytis sąmoningai nenori, o ir paskui ją broliukas alkoholikas keliaus, o tas kita sbrolis - na, jis suprantamai egositiškai nenori prisiimti papildomos atsakomybės... o ir brolienė - ji netolruoja mamos, prieš tris metus buvo brolis pas save nusivežęs mamą, kai pirmas didelis priepuolis užėjo, po to man guodėsi, kad antrą dieną žmona liepė rinkti - ji ar motina... Iš bėdos - mama gali dar kurį laiką gyventi taip kaip dabar, bet... man vienai talaikyti spaudimą - jau per sunku... deja...
O kiek tempsiu -- nžn... kai pasidaro labai sunku - paprasčiausiai suveikia organizmo gynyba - susegu kuom nors pati, tada susiaurėja akiratis, tada ateina supratimas, kad aš visų žmonių problemų neišsręsiu... aprimstu kiek, ka-kie atsiriboju... bet praeina laikas ir vėl - pradedu rūpintis viskuo ir visais...
Nieko, išgyvensium kaip nors... kad tik dukrytę pavyktų užauginti, į žmones išleisti...
Papildyta:

Nėr ko atsiprašinėt - suprantam ir palaikom Mums irgi panašiai

Oi, Vilusa, tas fizinis pajėgumas kai galvos nebėr - didžiausia bėda . O jūsų istorija auksinis standartas - pinigus vagia, valgyt neduoda, niekur iš čia neisiu. Gaila, kad dažniausiai giminės to nesupranta. Jei piktuoju, galima pasiūlyt, kad atiduosit jiems pavogtą pensiją ir dar savų pridėsit, jei jie imsis prižiūrėt . Stiprybės tau. O vaiką būtinai užauginsi, nė minties tokios neprileisk .