Taigi,mielosios,tik dabar prisiruošiau plačiau aprašyti savo patirtį ir išgyvenimus.Vakar turėjau daug lankytojų,tai nuo ilgo stovėjimo ir vaikščiojimo net čiurnos ištino,todėl šiandien jau gulinėju.
Taigi,pirmos trys dienos ligoninėje man buvo pilnos siaubingo nerimo,laukimo ir baimės.Negana to,kad operaciją perkėlė į trečiadienį (kai atvykau pirmadienio ryte),bet dar antradienį paaiškėjo,jog mano kraujo krešumo rodiklis labai žemas,kai jau ant ribos-darys operaciją,ar ne.Laukiau terapeuto verdikto,o tas laukimas buvo toks nežmoniškai nerimąstingas....negi viskas taip ir baigsis,net neprasidėję?Žodžiu,tomis laukimo minutėmis,kurios man virto valandomis,jaučiausi tarsi laboratorinė pelė,auginama sušerti smaugliui
Labai apsidžiaugiau,kai buvo nuspręsta,kad galiu operuotis. Antrą didžiulį stresą išgyvenau per pačią operaciją. Pasiruošimas operacijai,visos aplinkos stebėjimas operacijos metu man kėlė didžiulį stresą.Suleidžiant narkozę per nugarą,man pasidarė silpna,juodavo akyse,spengė ausyse.Nuo deguonies pagerėjo, bet pradėjo purtyti nervinis drebulys.Visos operacijos metu dairiausi,buvau žvali ir net ne mieguista.Visai neprailgo.Taigi pati operacija (be pasiruošimo jai) truko apie 1.5 val.,kaip daktaras sakė,pavyko 10 balų.Jeigu tektų kartoti tokią operaciją -vienareikšmiškai- daryčiausi tik pilną narkozę.Taip,gal ji labiau kenkia sveikatai,bet žinokit,man tas visas mano patirtas stresas,baimė kainavo daugiau sveikatos.
Pooperacinėje palatoje buvau tol,kol jau pradėjau judinti kojų pirštukus.Pirmąją naktį po operacijos per stuburo kateterį specialiu aparatu pompa įpurškinėjo vaistus nuo skausmo.Nejaučiau nei didelių skausmų,nei kokio nors labai didelio diskomforto.Niekas prie manęs nebudėjo,kojas pasisukdavau pati,kaip patogu.O nepraėjus nė pilnai parai po operacijos savo nuosavomis kojomis su vaikštyne jau žygiavau į tualetą.Ir taip kasdien po 5-7 kartus.Tarp seselių sklido kalbos,kad esu rekordininkė.Dar antrą parą vaistų nuo skausmo reikėjo 3 kartus,o paskui jau tiktai 2.Sesutė net atbėgdavo pažiūrėti,kodėl jos nesikviečiu

.Šiaip pirmas paras neramino KAIRĖ koja (kaip ir visoms),tempė pėdos raumenis vaikštant,buvo nutirpęs padas ir didysis pirštas.Po truputį praeidinėja.Taigi,pirmos 7 dienos po operacijos buvo "šventė",palyginus su tomis,kai jau pradėjau sukimą.

Nors esu kantri skausmui,tikrai galiu pasakyti-skaudėjo žiauriai,ypač vaikštant.Pajaučiau,kad turiu kaulus

Ypač pirmosiosmis dienomis.
Labiausiai džiugino stebėti,kaip greitai kelienai artėja vienas prie kito

Ir dabar,praėjus 5 sukimo dienoms (truputį simuliuoju su sukimu,kartais suku 3 kartus per dieną,o kartais tik 2

)jau jie susiglaudžia.Tuoj patalpinsiu fotkes į mūsų albumėlį.
Tiesa,vaistų,skystinančių kraują,man neleido,nes ir taip jis skystas ir sunkiai krešantis
Šiaip nuotaikos labai svyravo,ašarojau žiūrėdama filmus,ar net dainuojant Evelinai per Euroviziją

Nors po pačios operacijos krizenau,klausydamasi sesučių blevyzgų...
Taigi,tokie tie išgyvenimai...