

Meilioji mažoji Butytė. Gavo mamos vardą, nes kai buvo visai naujagimė, mėgdavo pabambėti kaip ir mama. Paskui susirgo ir teko gerokai pavargti ir jai ir mums. Bet to pasekmėje katytė tapo meili ir švelni. Vadinam "mūsų drauge", nes vis apsisukus įsitaiso ant manęs ar ant vyro pasėdėti ir pažiūrėti kaip kiti žaidžia. Pastebėjau, kad visi kačiukai, su kuriais tenka kaip nors pavargti, tampa labai prisirišę ir meilūs.


Va čia tai koks švarkelis toks ir vardelis. Tikras bajoraitis. Ir "švarkelis" pats šviesiausias. Yra vilčių, kad bus pasidabruotas.
Aristokratiškai švelnus. Turi įprotį prieiti, pirma uždėti tik vieną letenėlę ir palaukti kvietimo užsilipti aukščiau.
Bet kai reikalas pasisuka link skanumynų, pasirodo kita ponulio pusė. Kai mokėsi valgyti mėsą ir buvo maitinamas iš rankų, pirma prisikišdavo mėsos pilną burnytę, o tada imdavo urgzti ant pirštų iš kurių tą mėsą ir gavo ir dar ir su kojyte muštis. Toks jau valdingas buvo, kad net praryti mėsos niekaip negalėdavo. Per kelias dienas apsiprato, bet ir toliau mušdavo pirštus, jei vieną gabaliuką suvalgius dar buvo neparuoštas sekantis.


Na ir kuklioji Bitutė. Nors iš tikro, tai turėtų būti kamanė. Yra dičkė, visoje vadoje antra pagal dydį, du bernus lenkia. Tik jau labai kukli. Kai visa kompanija suvirsta pasnausti ant mūsų ar ant mūsų lovos, Bitė paprastai dingsta miegoti į gimtąjį guolį. Labai mėgsta žiūrėti televizorių arba stebėti žuvytes akvariume. Dabar specialiai pradėjau ją dažniau imti ant rankų ir imituoti gydymą. Ir kaip nekeista, Bitė jau retkarčiais pati ateina ir užsilipa ant manęs. Tikiuosi, kad ir ją paversim žmonių mylėtoja.
Ir pabaigai kačiukų puokštė.