Kas lemia žindymo trukmę?

Kūdikio nujunkymas prasideda tada, kai jam pradedama duoti ir kito maisto, t.y., kai vaikas maitinamas jau ne vien tik krūtimi, ir baigiasi visiškai nustojus žindyti. Idealu, kai tai sutampa su kūdikio noru ir jo organizmo poreikiais.

Mokslininkai, siekdami išsiaiškinti koks amžius galėtų būti tinkamiausias žmogaus vaikui nujunkyti, ieškojo paralelių tarp įvairių žinduolių rūšių jauniklių vystymosi etapų ir nujunkimo amžiaus. Laukinių žinduolių stebėjimai leidžia manyti, jog toks jauniklio subrendimas, kai jis pats sugeba ieškotis maisto, yra ženklas motinai pradėti nujunkyti“. Žinduoliai Žemėje atsirado prieš daugiau kaip 65 milijonus metų.2 Dabar pasaulyje gyvena virš keturių tūkstančių jų rūšių. Žmonės priklauso primatų būriui. Pavyzdžiui, nustatyta, kad didesniųjų žinduolių, kuriems priskirtini ir primatai, taigi ir žmonės, nujunkymas natūraliai įvyksta praėjus keliems mėnesiams po gimimo kai paketurgubėja svoris. Pagal Vilniaus Universiteto mokslininkų sudarytas augimo diagramas, vidutinio gimimo svorio Lietuvos vaikai (mergaitės 3,5 kg., berniukai 3,7 kg.) keturis kartus didesnio kūno svorio būna 2,5 – 3 metų amžiaus. Kitos studijos atskleidė, jog daugelis žinduolių nujunko jauniklius, kai šie pasiekia vieną trečiąją suaugusiųjų svorio. Žmonės būna įvairaus dydžio, taigi pagal šį palyginimo metodą, Homo sapiens tinkamas nujunkymo amžius galėtų būti tarp 4 ir 7 metų.

Mūsų artimiausi „giminaičiai“ laukinėje gamtoje yra žmogbeždžionės. 98 procentai žmogaus genetinės medžiagos yra bendra su šimpanzėmis ir gorilomis. Į moters pieną panašiausias pienas šimpanzių, kurių jaunikliai minta motinos pienu apie 3 metus ir paskui dar 2-3 metus būna ir žindomi, ir gauna kitokio maisto. Mokslininkai pastebėjo dėsningumą: kuo aukštesnis žinduolių rūšies išsivystymo lygis, tuo ilgiau žindomi jaunikliai. Remdamiesi šia seka, kai kurie antropologai teigia, kad pagal “Gamtos planą” žmogaus vaikui visiškai atjunkti nuo motinos krūties gal būt derėtų šeštais – septintais gyvenimo metais. Šią hipotezę paremia ir tai, jog daugelis laukinių primatų nujunko, kai jaunikliams išdygsta pirmieji nuolatiniai dantys. Šiuolaikiniams žmonėms tai dažniausiai įvyksta tarp 5,5 ir 6 metų. Įdomu pastebėti, kad subrendusią imuninę kompetenciją dabartinių žmonių vaikai pasiekia irgi apytiksliai 6 metų amžiaus, kas rodytų, jog imuninė apsauga, teikiama su motinos pienu, natūraliai turėtų būti gaunama iki tokio amžiaus.

Tūkstantmečiais žinduolių evoliucija kūrė organizmus, kurių fiziniam, protiniam ir emociniam vystymuisi pagrindą suteikia motinos pienas ir žindymas. Apibendrinę įvairių palyginimų su kitomis žinduolių rūšimis duomenis, mokslininkai antropologai teigia, jog žmonių vaikai turėtų būti žindomi mažiausiai 2,5 metus, o menama maksimali naudingo žindymo trukmė galėtų būti maždaug 7 metai. Daugelis civilizuotųjų bendruomenių šiandien yra pajėgios patenkinti jau 2 - 4 metų amžiaus vaikų mitybos poreikius modifikuotais suaugusiųjų maisto produktais. Šiuolaikinės technologijos pajėgia antibiotikais, skiepijimais ir pagerėjusia sanitarija kompensuoti kai kurias (bet ne visas) imunologines rizikas, iškylančias mažam vaikui dėl motinos pieno netekimo. Taigi 2 - 4 metai galėtų būti tipiškas „kompromisinis“ nujunkymo amžius šiuolaikiniams žmonėms. Tačiau dar yra subtilūs emocinio vystymosi poreikiai, kurie dėl ankstyvo žindymo nutraukimo daugeliui jautresniųjų vaikų gali likti nepatenkinti.
Antropologai tyrinėja ir dabar įvairiose žemės vietose gyvenančių necivilizuotų ir mažai civilizuotų žmonių bendruomenių papročius. Labai mažai „besivystančiųjų šalių tradicinių“ bendruomenių moterų savo vaikus nujunko iki pirmųjų metų pabaigos, o dauguma to nedaro ir iki 2 metų amžiaus. Daugelyje ne-vakarietiškųjų kultūrų yra įprasta žindyti trejus – ketverius metus. Iki 1979 m. „laukinėse“ žmonių bendruomenėse, vidutinis nujunkymo amžius. pasaulio mastu buvo 4,2 metai.

Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja vien tik iš krūties kūdikius maitinti šešis mėnesius, nuo to amžiaus pradėti papildymą tirštu maistu, motinos pienui išliekant pagrindiniu iki pirmųjų metų pabaigos, ir žindymą tęsti antrais metais ar ilgiau - kol vaikas norės.

Žindymas – ne vien maitinimas kūnui. Tai ir betarpiškas motinos artumas – meilės kūdikiui ir jo saugumo garantas. Neišgąsdinti vienumos, neatstumti vaikai ir vėliau būna drąsesni, labiau savimi pasitikintys. Leiskime jiems patiems nuspręsti, kada visai atjunkti nuo motinos krūties. Nenustebkite, jei tai atsitiks trečiais, ketvirtais ar net šeštais metais. Tai normalu!

Gerb. gydytojau, labai įdomūs jūsų komentarai.


Peršasi išvada, gal žindomų vaikų nereikia skiepyti?
Beje, kaip paaiškinti, kad ir žindomi vaikai suserga gripu, kokliušu, raudoniuke ir pan. (nors ir paskiepyti)? Ar čia silpnas imunitetas ar taip susiklosto aplinkybės?

Skiepų tema išvis atskira, bet motinos pienu maitinami vaikai taip pat serga visokiais dalykais, pradedant peršalimu ar kokia tridiene karštine ir baigiant... Žmogaus organizmas ir imunitetas labai nevienareikšmiai dalykai...

Sveiki!
na cia as tikrai ne i tema, bet mano sunus nors ir vis dar zindomas, bet tikrai serga. Tik manau, kad zymiai lengviau, beto mes turim igimta liga, tai musu imunitetas, gal ir del to silpnesnis? Bet man patiko vienos pediatres samprotavimas(kai as pasiguodziau, kad nors ir maziukas zindomas, bet vis tiek jis serga):"O jus nezinot, kiek butumet sirge jei butumet nezindzius, gal simta kartu daugiau?Jusu pieno jam niekas nepakeis!
Noreciau buti is tu mamu, kuri sugebetu sulaukti to tikro nujunkymo nuo kruties, bet abejoju, per daug pradejo nervinti kt zmoniu spaudimas. Deja, bet musu visuomene lb tamsi zindymo klausimais. manau, kad zindymo paskaitu reikia ne tik busimoms mamos, bet ir musu gydytojams,pediatrams, mociutems, kai kuriems teveliams...

Labi didelis dėkui visiems atsakiusiems po tikrai baisios nakties, visą naktį vėl mažiukas rėkė kaip skerdžiamas, visaip lankstėsi ir rietėsi, šiek tiek pamiegojom visa šeima tikriausiai man pačiai reikia nusiraminti ir negalvoti po n  mėnesių/ metų į priekį. Turiu pienuko, ko daugiau reikia- juk tikra laimė jo turėti ir galėti maitinti mažiuką (pirmagimę maitinau neilgai, todėl buvo daug ašarų...tad reikia džiaugtis, ką turiu šiandien ir maitinti sau toliau o šiaip pats mažiukas noriai valgo pagremžtą obuoliuką, lašinio gabaliuką, paprastą kukurūzą (na tie pailgi kur būna), noriai jau visais pirščiukais suima batono trupinėlius- faktiškai bėdos iškyla tada, kai pasisodinu košes valgyt tad galvoju- jam tikriausiai nepatinka, nes 1)aš maitinu pati, o jam norėtųsi savarankiškai 2) gal jam nepatinka kai būna viskas kartu ir trinta žinau, yra žmonių, kurie pvz valgo atskirai daržovių gabaliukus, atskirai mėsytę ir pan, o juk vaikelis taip pat mažas žmogiukas- individualybė

aš irgi pamąstydavau apie tai nes pvz mažiuką maitinu iki šiol pati, tačiau peršalimo ligomis serga kur kas dažniau nei pirma panelė, kurią jau nuo 2,5 mėn primaitinau mišiniu. Didžioji nors ir mišiniu maitinta, bet su pilvuku bėdų nebuvo, o štai mažiui, net gaunant MP, vistiek bėdelės.... Bet gal čia lemia aplinkybės (pvz. aš dirbu ligoninėj, parnešu inmfekcijas, didžioji parneša iš darželio), gal lytis (berniukams, lyg ir ilgiau pilvukus pučia)
įdomus daktaro komentaras beje, didelis ačiū Jums

Sveiki gydytojau, labai dėkui už Jūsų komentarus. Gal galėtumėte parašyti savo nuomonę, ką galvojate apie vaiko žindymą ir nėštumą. Pirmam vaikiukui ką tik suėjo du metukai. Maitinu pagal poreikį, kuris ne toks ir mažas (ryte atsikėlus, prieš pietų miegą, po pietų miego, prieš nakties miegą, dar keli kartai gaunasi tarpuose ir naktimis kokius 3 kartus). Pradėjom planuoti antrą vaikelį, ir deja nutrūko du nėštumai iš eilės - 5 ir 8 sav. Pirmą kartą aišku nėštumas buvo dar labai mažas, bet antrą kartą prasidėjus persileidimus vaisius dar buvo gyvas. Ar gali persileidimus įtakoti žindymas? Esam su vyru pasimetę, ar bandyt po truputį vaiką atpratinti nuo žindymo ar rizikuoti dar kartą žindant. Kaip jūs galvojat?

oho



as noreciau gydytojui padekot, kad atsako, konsultuoja, padeda, padrasina ir visaip kitaip remia zindyma. Truksta tokiu gydytoju dar pas mus Lietuvoje




gal floradix turejot galvoj?
Kiek zinau tai vienas is naturaliausiu preparatu

Miela Meid,
Užjaučiu Jus dėl liūdnos patirties.
Ar žindymas galėjo turėti reikšmės?
Žindymo metu, dėl mamos spenelio dirginimo, iš hipofizio išsiskiria hormonas oksitocinas, kuris (tiesiog proporcingai žindymo dažnumui ir trukmei), skatina pieno tekėjimą iš krūties, nes stimuliuoja lygiųjų raumenų ląstelių, esančių aplink pieno liaukutes, susitraukimą. Gimdos sienelės raumenų sluoksnis taip pat sudarytas iš lygiųjų raumenų ląstelių. Tačiau spec medicinos/mokslo literatūra teigia, jog iki 20-22 savaičių nėštumo gimdos raumenų nerviniai receptoriai į oksitociną nereaguoja. Ir po to gimdos sienelės raumenų jautrumas oksitocinui rasis ir didės labai pamažu. Iki pat normalaus natūralaus gimdymo pradžios, dėl žindymo (spenelio dirginimo) išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos susitraukimams sukelti. Nedidelė jo prisidėjimo tikimybė rastųsi tik dėl kitų priežasčių atsiradusio gręsiančio priešlaikinio gimdymo atveju. Bet ar Jūs turite tam polinkį, ar pirmasis gimdymas buvo priešlaikinis, ar buvo kilusi tokia grėsmė?
Ką galėtumėte padaryti vardan apsidraudimo ir ramesnės sąžinės...
Vaikui augant, auga ir jo poreikiai. Tikrai rasis kitų interesų, vystysis nauji gabumai, ir žindymas darysis vis mažiau svarbus. O mažylio domėjimąsi kita veikla galime skatinti mes patys. Mama, bendraudama su vaiku, taip pat neturėtų pasilikti tik žindymo lygmenyje. Jums irgi teks pamažu „nusijunkyti“, išmokstant vaiko problemas išspręsti nebūtinai jam duodant krūtį. Jei vaiką mokysite įvairios jo amžiui tinkamos veiklos ir skatinsite smalsiai domėtis aplinka ir jos reiškiniais, žįsti jis paprašys tik tada, kai jam labai reiks būtent to. Beje, žaidimų ir kitokios turiningos veiklos iniciatoriumi tiktų pabūti ne tik mamai, bet ir tėveliui, kitiems šeimos nariams. Tiesiog nesąžininga siekti atpratinti vaiką nuo žindymo, nieko įdomaus jam vietoj to nepasiūlant.
Ilgiausiai išlieka naktiniai žindymai prieš užmiegant. Bet galbūt jūsų sūnui tada svarbiausia bus užsitikrinti, kad jūs tuo metu būsite šalia. Artumas – tikslas, žindymas – priemonė, kuri išlikusi kaip įprotis, vaikui yra svarbiausiojo žmogaus, motinos, dėmesio garantija. Jei tvirtai pažadėsite, kad būsite šalia, kol vaikas užmigs, gali būti, kad jis sutiks žindymą pakeisti kita artumą ir nuraminimą suteikiančia veikla, pavyzdžiui, mamos arba tėčio prisėdimu greta pasekti pasaką, garsiai paskaityti knygą, paniūniuoti lopšinę...

Ko gero žindymo trukmė labai priklauso nuo motinos sugebėjimo įvertinti situaciją, kantrybės ir nusiteikimo. O išsilavinimas ko gero čia ne prie ko. Štai turėjau vieną atvejį, kai mamytė su aukštuoju išsilavinimu,turinti antrą vaiką,praėjus savaitei po gimdymo pradėjo skųstis MP sumažėjimu (nes vaikas verkė išvalgęs abi (.)), tai nusitraukė ir davė vaikui iš buteliuko. Vaikas pasisotino ir apsiramino. Kitą kartą jau davė mišinuko. Ir kuo toliau, tuo dažniau siūlė mišinuko. Ir paskui verkė, kad nėra pieno,krūtys minkštos, o vaikas nepasisotina. Pasiūlius pagalbą, atrėžė, kad jau prisiklausė patarimų. O jai, matyt,nelemta žindyti, nes krūtys niekam tikusios. Atseit, užaugo pirmas vaikas su mišiniu, užaugs ir antras. Ir taškas. O dar paskui puolė guosti kitos, nesėkmingai maitinusios: "užaugs vaikas ne prastesnis nei po kelis metus žindytieji..."
Ir lankė kursus moteriškė, skaitė literatūrą...

Laba diena

Galvoju, gal gydytojas uzsuks i sia tema ir tures laiko paaiskinti... vienam zurnale tevams radau straipsni apie tevus, vaikus ir intymuma ir buvo rasoma apie zindyma. stai keletas istrauku:

*Apie treciuosius gyvenimo metus mazylis pradeda suvokti savo lytiskuma <...> vaiko galveleje gimsta dviprasmiska informacija: zisdamas jis turi santykiu su motina, kaip maitintoja, ir tuo paciu metu kaip su moterimi. Psichologiskai tai didziule nasta.

*Ilgai maitintas krutimi vaikas veliau gali tureti ivairiu oraliniu priklausomybiu: rukyti, gerti, vartoti narkotikus, be saiko valgyti. Tad zindyti vaika iki 4-5 metu tas pats, kas pasmerkti oralinei priklausomybei ateityje.

* Ilgai maitintas vaikas jau suauges susijaudins matydamas tik didele uzpildyta moters kruti, kaip motinos. Ir jokie kiti seksualiniai dirgikliai gali jo nejaudinti. Jis butinai ieskos moters su didele krutine arba labai motiniskos, vyresnes. Be to, zindomas 3 metu berniukas gali seksualiai susijaudinti matydamas motinos kruti.

*Dazniausiai mamos ilgai zindo ne mergaites, o berniukus, tai reiskia, kad jos pacios turi bedu, nes vaikas joms tarsi pakeicia vyra. Tai ziauru ir yra vaiko tvirkinimas.


****
pirmakart perskaicius tokius dalykus, tai ir nustebino, ir papiktino kai ir taip visuomene daro dideli spaudima ilgai nezindyt, dar pasirodo toks straipsnis (konsultavo psichologe psichoterapeute), tai isvis

Bim-bam as tarkim visiskai palaikau ta psihologe ir skaitau kad vaikuti pilnai pakanka ismaitinti iki 12men(iki 12men vaikutis skaitosi kudikis neveltui).....12men nujungti vaika nuo naturalaus maitinimo zymiai lengviau nei vyresni...jai jau labai norisi maitinti savo pienuku ir nezaluoti vaiko psihika tam yra pientraukiai Ir niekas nerodis pirstu kad tai yra nenormalu, jai jus duosite buteliuka su savo pienuku...Tik reikia noro...o dauguma mamyciu tesiog tyngi...o kam jai yra gyvas pientraukis...Tai tik mano nuomone

Tai vadinasi tose šalyse, kuriose vyrauja ilga žindymo trukmė (pvz. Peru, Brazilija) tvirkina vaikus? Arba apleistose civilizacijos vietose, kuriose vaikus maitina vos ne iki tol, kol dantys pradeda keistis.
Oi kaip prisijuokiau.
Na, nežinau, kažkuom čia kvepia, gal mišinėlių gamintojai užsakė straipsnį. O kad kitos mamytės šneka apie tvirkinimus, tai nesistebiu, jei pačios nežindo dėl tam tikrų priežaščių,ti galvoja,kad ir kitos taip neturėtų daryt.