Kremavimas ar šarvojimas?

Neteisingai mane supratote. Turėjau galvoje nesaikingą, nederamą ašarų liejimą (deja kartais pasitaikantį "dėl akių"). Kaip Šekspyras rašė, berods "Hamlete", nesaikingas gedulas irgi nepagarba velioniui. Aš tai taip pat taikau nesaikingam verkimui. Manau dažnai gaila ne paties mirusiojo, o likusių be jo. Kam negraudu žiūrėti į našlaičius, našlius ar našles, tėvus prie vaiko karsto...? Net pašaliniam žmogui ašara nurieda Bet viskam savas laikas ir sava vieta

nebūtinai.

prasmę. aišku nieks jums nedraudžia manyti kaip patinka, t.y. priešingai

nebūtina nusikalbėt, galima ir internetu pasinaudot ar kokia knygelę užuot sėdėjus forume paskaityt, mokslu pasidomėt užuot stebinant mokslą

Palaidojau du brolius ir senelius per gana trumpa laika taip, esu stipri ir tuo didziuojuosi

O man nesinorėtų, kad taip būtų..geriau, kad dar ilgą laiką žmonės būtų laisvi pasirinkti ar laidojimas, ar kremavimas. Kodėl viską suniveliuot į vieną, kaip visiems kitiems patogiau? Kodėl neleisti seniems žmonėms nors kažką dar nešti iš praeities į ateitį, nors ritualinių apeigų papročius?
Aš tai šiek tiek kitaip suprantu tą 'ką žmonės pasakys' Ir su nugyventais metais daug ką kitaip pradedu vertinti....paprastai ankstyvoje jaunystėje visi giminės juokingi, pagyvenę žmonės jau nieko nesuprantantys nukaršėliai ir visi 'prieš mus' ir beveik į visus mums nusispjaut.

O tarkim, mano atveju - neduokdie dabar mirtų tėvelis, kaip man senam žmogui, jo gyvai mamai-mano močiutėlei-mano vaikų promočiutei, žmogui kuriam jau virš 90 metų reiktų pasakyt, kad mirusįjį kremuosim, nebus šarvojimo, šermenų ir laidotuvių, o ji, visą gyvenime praleidusi kaime, gyvenusi aplinkoje kur tiek gimimas, tiek mirtis - natūralu ir lydima tam tikrų papročių, net neturės galimybės to savo sūnaus išbučiuot ir išglostyt..
Tokiuose jautriuose dalykuose, mano nuomone, negali būti kategoriškumo..


Ne visi balsavo. Aš neturiu ką pasirinkti . Esu tiek už laidojimą, tiek už kremavimą. O už šarvojimą abiem atvejais esu tik taip, žmonės turi turėti galimybę atsisveikinti su tuo 'dvasios indu'..
Dabar jau XXI amžius, kūno paruošimas jau visai kitoks, nei buvo praeito amžiaus kaimuose, kai tik mirusįjį numazgodavo, įkapėm papuošdavo ir ant aslos eglišakių pamėtę karstą ant geriausio pietų stalo pastatydavo...dabar ir šarvojimo patalpų n yra, ir pagalbininkų, ir norėk - visus pageidavimus pildys, netgi kaip kažkas sakė roko baladę sugros


Vienareikšmiškai - paisyti tėvų valios ir palaidoti atsižvelgiant į jų išsakytus norus

Jūs esate vienturtė? Jei taip, galite apie savo problemą papasakoti savo kokiai artimai giminaitei (gal puseserei, tetai), ji pabudės prie karsto, priims atvykusių giminaičių užuojautą. Tuo metu jūs galite būti kad ir namuose sau viena ar su kokiu artimu žmogumi. Juk dažnai būna, kad atvykę į šermenis, ilgokai nematome to, kuriam norėtume pareikšti užuojautą, šalia kurio norėtume pabūti netoliese jam nelengvą valandą. Ir nieko tokio. Kai jis negali, galime pabudėti mes.
Tik svarbu neįskaudinti artimųjų, kiek įmanoma išpildyti tėvų valią, nes ateityje jūsų mintys gali pasikeisti, todėl ir jums bus tada ramiau.

šitą, na kaip čia dabar pasakyt apie tą knygelę. Na paskaičiau savu laiku- Mir žvotnych vadinasi. Toks TSRS mokslų akademijos leidinys buvo, keliolika tomų, toks fundamentalus leidinys. Jei sunku, aišku, tuos keliolika tomų skaityt, na yra vokiečių kalba trijų tomų leidinys, irgi fundamentalus, bet ten tik apie žinduolius. Paskaitykit prie progos

Cia siaip..tarp kitko..zmogus pagal klasifikacija priskiriamas GYVUNU karalystei

Mano mama visą laiką turėjo norą (nebuvo jis priešmirtinis) būti pašarvotai namie (mieste). Jau seniai žinojau, kad negalėsiu išpildyti jos tokio noro, nes yra ne pirmas aukštas, o nešti karstą per balkoną (laiptai siauri, net su neštuvais greitoji neapsisukdavo) ir net gal su kranu mintis neatrodė protinga.
Pašarvojome netoliese gedulo namų salėje. Tiesiog tuo metu neradau geresnių galimybių. Viena gailiuos, kad apie tą savo seną rūpestį nepakalbėjau su mama, kai dar galėjau. Gal būtų kas ir pasikeitę (tiesa, mama apie savo mirtį kalbėti bijojo, nors tokį norą buvo išreiškusi ne sykį).

jus tai stebina, net žinant jo žmogus išsivystė iš beždžionės?

O dėl kūno...kai mergaitę/merginą/moterį žagina/prievartauja, tai jūs manot sužaloja tik dvasią? Mano nuomone, kad ne...tokiais veiksmais išniekina ir jų kūną (nereik nė fiziškai sužeisti, kad tas 'dvasios indas' pasijustų esantis išniekintas, 'nešvarus', nebesavas..). Jei viskas taip būtų paprasta..kol gyvas, tai kūnas ir dvasia, abu yra tarsi vienis, o jau mirus, tai dvasiai išlėkus kūnas iškart tampa kaip kažkokiu atgrasiu trikdžiu..
O kodėl tai taip žiauru ir akiplėšiška, verta visuotino pasmerkimo, kai sužinoma apie mirusiojo kūno išniekinimą? Juk tai tik negyvas kūnas, jam jokio skirtumo kas su juo daroma, bedvasis negyvėlis..

Kadangi pati neverkiu ,,dėl akių'', tai negaliu įsivaizduoti ir kito taip verkiančio. Gal vis dėlto palikim kitiems ašaras tokias, kokios jos yra iš tikrųjų - nuoširdžias.

Žinoma, jei visi artimieji vietiniai, jei patiems artimiausiems giminaičiams nereikia likusį pusdienį per visą Lietuvą trenktis alkaniems namo, tuomet taip, nebūtina. Tačiau mano aptartuoju atveju nors minimalūs pietūs patiems artimiausiems iš toliau atvykusiems giminaičiams būtų būtini.
Papildyta:

Aš irgi pritarčiau galimybei pačiam žmogui ar jo artimiesiems rinktis. Laidojimo tradicijos neturi būti numarintos, jei jos žmonėms reikalingos, Kita kalba, jei jos nunyks savaime.