Mano gyvenime Dievas uzima svarbia vieta.Dekoju Jam uz pagalba, tikiu, jog jis visada salia, ir nesvarbu, ar siandien blogo kazka, ar gero ivyko.
Tikiu. Jei netikėčiau, nežinau kaip gyvenčiau. Žinau, kad mano likimas Dievo rankose ir noriu tik vieno - kad savo gyvenime visada eičiau Jo keliu. Toms, kurios netiki, norėčiau patarti: pasakykite Jam "Dieve, jei Tu esi, parodyk man tai, leisk Tavimi tikėti". Viskas. To pakaks. Ir jei Dievas yra, jūs tai suprasite. O aš tikiu, kad Jis yra - ne kažkokia substancija, energija ar dar kažkas, ne, - tikras, realus, mūsų Kūrėjas, Tėvas, Teisėjas, Draugas...
Beje, apie kunigus, šventuosius ir visus tuos, ką kai kurie krikščionys pasirinko sau į tarpininkus: kunigų funkcija yra aiškinti Dievo Žodį, patarti, kartu pasimelsti. Bet tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus nėra ir būti negali.
Beje, apie kunigus, šventuosius ir visus tuos, ką kai kurie krikščionys pasirinko sau į tarpininkus: kunigų funkcija yra aiškinti Dievo Žodį, patarti, kartu pasimelsti. Bet tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus nėra ir būti negali.
QUOTE(Klim @ 2006 01 17, 19:32)
Toms, kurios netiki, norėčiau patarti: pasakykite Jam "Dieve, jei Tu esi, parodyk man tai, leisk Tavimi tikėti". Viskas. To pakaks. Ir jei Dievas yra, jūs tai suprasite.
Aha, aš va taip ir pasakiau. Ir žinai ką - nėra.
Tikiu, kad yra kažkas aukščiau už mus, bet kad tai būtų tas krikščionių dievas - ne.
Aš tikiu, bet gal kaip ir daugelio, tas tikėjimas yra kitoks. Kalbuosi su Dievu be tarpininkų, tiesiog savomis mintimis. Padėkoju už gerus dalykus, pasimeldžiu sielos nuraminimui, jeigu vyksta kas nors blogo. Į bažnyčią patinka užeiti, kai ji beveik tuščia, kad galėčiau pabūti su savo mintimis. O labiausiai nepriimtinas dalykas man yra išpažintis. Nes savo sąžinės sąskaitas padarau pati, ir jeigu dėl to ką padariau blogo, tikrai gailiuosi, manau tai ir yra tikroji atgaila.
O tikėjimas manau pas kiekvieną turėtų būti, tik gal kiekvienas skirtingai įvardina kuo jis tiki.
O tikėjimas manau pas kiekvieną turėtų būti, tik gal kiekvienas skirtingai įvardina kuo jis tiki.
QUOTE(Klim @ 2006 01 17, 20:32)
Toms, kurios netiki, norėčiau patarti: pasakykite Jam "Dieve, jei Tu esi, parodyk man tai, leisk Tavimi tikėti". Viskas. To pakaks. Ir jei Dievas yra, jūs tai suprasite.
tikrai taip ir sakyta.. ir ilgainiui padaryta išvada : esu sukurta tam kad kentėčiau...
ar tokiuo dievu noriu pasitikėti ir patikėti savo likimą? 
vakar tokioj kompanijoj (savo buvusios parapijos, buvusios maldos grupės ) vienas
tipas puolė aiškinti, 
kad mano tėčio liga (vėžys) yra didelė malonė.. kokia palaiminta visa šeima (kaip tik trečiosios mamos mirties metinės)... palinkėjau jam tokios malonės... nors niekada nelinkiu nelaimių, bet jei jam tai malonė .. kodėl to jų nepalinkėjus?turbūt tik per savo patirtį praleidus visus išankstinius tikėjimys/netikėjimus, nuostatas, formuojasi tikra pasaulėžiūra
Nemanyk, Azalija, kad aš niekada nekentėjau. Bet žinau, kad viskas, kas vyksta mano gyvenime, yra ne šaip sau. Jei Dievas leidžia man kentėti, vadinasi, man to reikia, ir jei aš sugebu Jam nuoširdžiai dėkoti už kančią, tai tik todėl, kad žinau - Dievas išmano, ką daro. Gal man reikia pamokos? Gal reikia sustoti ir pagalvoti, ar ta kryptim einu... Netekus kūdikio galima ašaroti ir pykti ant viso pasaulio. O galima atsiklaupti ir pasakyti: "nežinau, Dieve, kodėl tai atsitiko, bet Tu žinai, o aš Tavim pasitikiu. Ačiū Tau už tai, kad laikai mane už rankos ir vedi Savo keliu. Kas beatsitiktų, pasitikiu Tavim" - ir kaip manai, kaip besielgdama būsi laimingesnė?
Kol neperskaičiau temos antraštės, tol ilgą laiką nebuvau susimąsčiusi apie Dieva.
Kai buvau mažas vaikas, tikėjau Dievu, melsdavausi kas vakarą ir t.t. Paauglystėje, dar su drauge nueidavome į bažnyčią karts nuo karto. Pastaruoju metu nei meldžiuosi, nei einu į bažnyčią, tiesiog nemąstau apie Dievą.
Kai buvau mažas vaikas, tikėjau Dievu, melsdavausi kas vakarą ir t.t. Paauglystėje, dar su drauge nueidavome į bažnyčią karts nuo karto. Pastaruoju metu nei meldžiuosi, nei einu į bažnyčią, tiesiog nemąstau apie Dievą.
QUOTE(Klim @ 2006 01 18, 15:55)
Dievas išmano, ką daro. Gal man reikia pamokos? Gal reikia sustoti ir pagalvoti, ar ta kryptim einu... Netekus kūdikio galima ašaroti ir pykti ant viso pasaulio. O galima atsiklaupti ir pasakyti: "nežinau, Dieve, kodėl tai atsitiko, bet Tu žinai, o aš Tavim pasitikiu. Ačiū Tau už tai, kad laikai mane už rankos ir vedi Savo keliu. Kas beatsitiktų, pasitikiu Tavim" - ir kaip manai, kaip besielgdama būsi laimingesnė?
nueik į skyrių "Svetimo skausmo nebūna" ir papasakok tai patyrusioms... aš manau "tos malonės ir likimo pamokos" ir tau palinkės...
nepukstu ant to, ko nėra, jeigu ką...
QUOTE(Klim @ 2006 01 18, 14:55)
jei aš sugebu Jam nuoširdžiai dėkoti už kančią, tai tik todėl, kad žinau - Dievas išmano, ką daro.
NIEKADA nedėkosiu niekam už kančią. Ir tokie pasakymai kaip "Dievas išmano, ką daro" man visad skambės kaip pati absurdiškiausia paguoda.
QUOTE(Azalija @ 2006 01 18, 11:47)
vakar tokioj kompanijoj (savo buvusios parapijos, buvusios maldos grupės ) vienas tipas puolė aiškinti, kad mano tėčio liga (vėžys) yra didelė malonė.. kokia palaiminta visa šeima (kaip tik trečiosios mamos mirties metinės)... palinkėjau jam tokios malonės... nors niekada nelinkiu nelaimių, bet jei jam tai malonė .. kodėl to jų nepalinkėjus?
turbūt tik per savo patirtį praleidus visus išankstinius tikėjimys/netikėjimus, nuostatas, formuojasi tikra pasaulėžiūra
tipas puolė aiškinti, kad mano tėčio liga (vėžys) yra didelė malonė.. kokia palaiminta visa šeima (kaip tik trečiosios mamos mirties metinės)... palinkėjau jam tokios malonės... nors niekada nelinkiu nelaimių, bet jei jam tai malonė .. kodėl to jų nepalinkėjus?turbūt tik per savo patirtį praleidus visus išankstinius tikėjimys/netikėjimus, nuostatas, formuojasi tikra pasaulėžiūra
Davatkiškas požiūris į tikėjimo reikalus yra tikrai kažkoks žlugdantis ir paranojiškas. Kiek teko nugirsti psichologijos paskaitose, tai tam tikros patologijos atveju, žmogui vaidenasi, kad jis kaltas dėl įvykių su kuriais šiaip jau neturi jokio loginio ryšio. Liaudiškai kalbant, psichas gali jaustis kaltas dėl kaimyno ligos, nes jam atrodo, kad jo kokios ten antgamtinės galios ir sukėlė tą bėdą. Tai kai pasiklausai tokių pat dalykų, kai siūloma mainais už priklausymą vienai ar kitai religinei bendruomenei imti ir pradėti mąstyti kaip kokiam psichui, nu užnervina. Viduramžiai kažkokie, neturintys nieko bendro su poreikiu tikėti Dievą.
Gal todėl ir pasivaikštau po pačias įvairiausias šventyklas pamaldų metu, nes negaliu pilnai priimti katalikiško begalinės kaltės jausmo visiems gyvenimo atvejams. Bažnyčia, kaip institucija man yra didelė mįslė ir vilioja ir baugina.
QUOTE(Azalija @ 2006 01 18, 15:16)
nueik į skyrių "Svetimo skausmo nebūna" ir papasakok tai patyrusioms...
Kodėl manai kad nepatyriau?O kas patyrė, jei yra krikščionis, niekad to kitiems nepalinkės. Anksčiau aš apie tai negalvojau, o kai patyriau, išmokau melstis už tuos, kam sunku.
QUOTE(Klim @ 2006 01 18, 17:11)
O kas patyrė, jei yra krikščionis, niekad to kitiems nepalinkės. Anksčiau aš apie tai negalvojau, o kai patyriau, išmokau melstis už tuos, kam sunku.
kodėl? juk malonės palinkėjau? tik smulkmenos - kokio gero vėžiuko????
šiaip - iš širdies - tikrai nelinkiu net ir jam to... tik susimąstymo prieš tokius palinkėjimus.. na, bet jei yra toks trenktas, kad nesuvoktų jau pasakęs, matyt nelemta...
kas yra pasakęs "Prieš pasakydamas kitam, pasakyk sau"?
