Dievas jūsų gyvenime

vakar tokioj kompanijoj (savo buvusios parapijos, buvusios maldos grupės ) vienas tipas puolė aiškinti, kad mano tėčio liga (vėžys) yra didelė malonė.. kokia palaiminta visa šeima (kaip tik trečiosios mamos mirties metinės)... palinkėjau jam tokios malonės... nors niekada nelinkiu nelaimių, bet jei jam tai malonė .. kodėl to jų nepalinkėjus?

Tai jau tikrai religingo davatkiskumo virsune! Tikintis zmogus atskiria Dievo dovanas nuo ne Jo siustu ismeginimu ( yra ir setonas, kuris nori sugriauti musu gyvenimus). Verciau butu pasiules visus pasimelsti uz tavo teti, kad Dievas ji isgydytu, suteiktu vilti namiskiams.
Is viso, pasaulyje sudarytas labai klaidingas Dievo paveikslas, kad Jis, tipo, uzleidzia ligas, kitas nelaimes i musu gyvenimus, taip kaip po viso to dar galima Juo pasitiketi, kai nezinai, ko is Jo laukti kita diena ? Noriu pasakyti, kad musu Dievas yra tikras tevas, kuris linki tik gera savo vaikams. "Kaipgi jo prasanciam duonos jis paduotu akmeni, o zuvies - gyvate". Tai priestarautu Jo esminei prigimciai - buti absoliuciu geriu.

As irgi prashau Dievo, kad padetu, bet jei tos pagalbos nesulaukiu, veliau vistiek suprantu, kad butent taip ir turejo atsitikti, kad pasimokyciau, kitaip paziureciau i gyvenima.
Kazkada man vienas zmogus pasake, kad pries gimstant, kiekvienas is musu turi teise pasirinkt sau butent tokius tevus, kad butent jie suteiktu mums reikalingas gyvenimo pamokas. Ir jei zmogus labai kencia gyvenime, tai reiskia jis turi tai praeiti ir is gyvenimo gauti stai tokia patirti.



Man labai patiko dabar rodomas filmas "Emilijos Rose exorcismas". Kas ziurejo, turetu suprasti.

As nesenai skaiciau S.Braun knyga,tai ji raso kad mes pries gimdami pasirasom gyvenimo plana.Pasirenkam ir tevus ir draugus ir situacijas is kuriu turim pasimokyti.Tikiu Dievu,tik ne tuo mediniu,prikaltu prie kryziaus ir ne tuo teisianciu,kuri siulo religijos.Tikiu Dievu-kureju,meiles absoliutu ir pritariu kad tikejimui tarpininku nereikia

tokiu atveju tiki karma - bejausmiu sąskaitų rašytoju...
pabrauktai frazei atsąkymas - atleisk, aš tikrai nesirinkau... paskaityk "Kertelėje sieloje" yra tokia tema "VAikystėje, paauglystėje patirti išgyvvenimai" .. po to tikėti gerumu, meile to, kurio kaip būtinos atribucijos vaizduojoami šitie dalykai???

bet juk visos karmos, atpildo teorijos tuo ręmissi.. išaiškina priežastingumo ryšius ir net per kiek laiko gauni grąžą... pvz. pririšau kaimynų katei skardinę prie uodegos, o po 6,5 metų (Svijašas tokį "periodą" nurodo) mane sumuša gatvėje...



o jeigu tas kaltės pojūtis dar mažam vaikui patolgiškas įdiegtas... ilgainiui pradeda žlugdyti asmenybę.. kažkaip atradau tą formulę (sau) - nenori jausti kaltės paskui - jausk atsakomybę dabar... bet čia tik sau, plačiai netaikoma..

Taigi, tikra tiesa, kad reikia jausti atsakomybę dabar. Bet ar gerai darau tarkim neatsikirsdama, bet nutylėdama. Ar "atsuku kitą skruostą", o gal leidžiu bujoti blogiui. Tai jau sudėtingos filisofinės vingrybės. Kaip besuktum, vistiek nuo kaltės neišsisuksi, jei gyveni.

Sveikutės, kažkaip visai netyčia radau šitą temą ir labai susidomejau. Esu tikinti ir religinga. Šitie dalykai man išties yra brangūs, greičiausiai dėl to, kad perduoti iš prosenelių.
Sunkiausia man suprasti visos šitos diskusijos pagrindinę ašį, kad Dievas tai jau kažin koks stebukladarys ir turi būtinai dabar gelbėti mus nuo nelaimių arba mes davatkiškai visas tas nelaimes pavadinkim malone ir džiūgaukim, kad Dievulis taip mus pamilo.
Aš Dievą suvokių kaip didžiulius išgyvenimus turėjusį asmenį, todėl artimą daugeliui iš mūsų, ane? Ale nu ne kiekvienam pasitaiko ant kryžiaus nekaltam pakaboti Va ir tada kai mane ištinka kokios bedos, neprašau, kad Jis paimtų čia dabar ir mane stebuklingai išgelbėtu (na gal kartais, kai jau nebesižinau ką daryt ). Stengiuosi analizuoti situaciją, dėlioti įvykius, galimybes, išeitis ir pan. Aišku kai kas nors labai įskaudina iš pradžių neįmanoma to daryti, bet išgyvenus tą jausmą iki dugno, gali ir šaltu proteliu pamąstyt. Vat tada ir prašau pagalbos iš Dievulio, kad padėtų sugalvot ką su visu tuo mėšlu, kuris užgriuvo, dabar daryt. Nu ir ale per laiką ką nors vistiek sugalvoji. Juk Dievas dave žmogui laisvą valią, vat ir esam dabar atsakingi už tai kaip elgiamės, kaip galvojam ir t.t. Dievas gali mums padėti susikaupti, žvelgdami į Kristaus gyvenimo pavyzdį, galim paieškoti kokios nors išminties, tinkamos mums. Kartais baisiai sunku tą Dievą suprasti, bet mes juk žmonės tai gal ir nebūtina to daryti. Užtat kaip gera, kai nebėr kitų žmonių šalia, kuriais galėtum pasikliauti, kuriems galėtum išraudoti viską, bet yra Dievas. Ir mūsų vaizduotę, tikėjimas visada padės Jame surasti ramybę ir susikaupimą, susimąstymą apie tai ką čia dabar daryti. Argi ne tai svarbiausia?
Vat o religija, tai yra kultūros reikalas. Dievas juk tas pats tai aš esu lietuvė, o lietuviai katalikai, tai ir man lieka būti katalike. Ši religija artimiausia mano sąmonei ir gyvenimo būdui. Stengiuosi neprisirišti prie blogai besielgiančių bažnyčios tarnų, visi juk klysta. Ir tikrai ne dėl tarpininkų einu į Bažnyčią.
Sorry, kad taip daug prirašiau Labai norėjau tiksliai nupasakoti, ką galvoju, bet nežinau, ar gerai gavosi

nu vat paimk ir sugalvok ką daryti - tėčiui vėžys, man įtariamas - ir ką gi tu tuo padarytum? mama merdėjo namuose, mano krikštasūnis - nuo smegenų auglio ligoninėje.. brolis per naktį - žilutėlis... vienintelis visoje šeimoje, net tėtis tik dabar žilsta... ir sumąstyk ką dabar su visa laisva valia ir pasirinkimu padarysi...
NES JIE GI (IR MUDU SU TĖČIU) PASIRINKOM KUO IR KADA SIRGTI...

manau kad jeigu juntu atsakomybę už šią akimirką - bent jau galiu nuraminti, kad elgiausi pagal sąžinę..

oi, čia dar apie karmos teorijas - klausimas www.ivaikinimas.lt forume - ar nesugadinsiu vaikelio KARMOS, jeigu jį įsivaikinsiu" esą jis jau NUSIPELNĖ (ai turbūt dar ir pats laisva valia pasirinko) kad būtų pamestas kūdikystėje

Dievo supratimas paskutiniu metu stipriai keičiasi. Tai priklauso nuo žmonių išsilavinimo, pagal savo paveikslą ir Dievo vaizdą susikuria. Kai buvau mažutė, mano močiutė kalbėjo apie Dievo baimę, Dievo išbandymus. Bijojau to išbandančiojo pasaulio sutvėrėjo. Taip ir įsivaizdavau, kad turiu tupėti kaip kiškis po krūmu, kad tik neatsimintų manęs ir nepradėtų kokių nors išbandymų. Kitas loginis kazusas buvo atskirti, kur yra Dievo išbandymas, o kur "velnio apsėdimas". Taip nesuprasdavau to, maždaug bandė bandė visokiais išbandymais žmogelę aukščiausiasis, žmogelis neatlaikė- išprotėjo, o išprotėjimas tai jau velnio apsėdimas.
Dabar jau kalbama apie Dievo meilę ir tokį Dievą man daug lengviau įsileisti į savo širdį, nes noriu nenusidėti iš meilės, o ne iš baimės. Taigi visi tie pasakojimai tebuvo šiaip kažkas, nieko bendro su tikru tikėjimu.

Mieloji, labai tave užjaučiu Taip, ne jūs pasirinkot visa tai, aš to ir nesakau, kaip ir nesakau, kad tu tik tikėk Dievu ir viso to nebus arba staiga nebebus... Kalbu apie laisvą valią tau pasirinkti kaip tu su visu šituo gyvensi. Tikiu, kad mano žodžiai skamba kvailai ir tolimai. Tiesiog taip manau, kad visose negandose mes patys renkamės, kaip elgtis, kaip mąstyti, kaip išgyventi... Ir tai yra be proto sunku, va čia ir reikalingas Dievas, kad suteiktų stiprybės...

siuntęs išbandymus ar leidęs ar kaip ten dar... tada man jau priimtinesnė karnos teorija - atkentėsiu ir poasibaigs.. nes ji bent bejausmė..