Nesupykau.. Pamaniau, kad norite papokštaut ir neturiu ūpo tam dabar
Aš sutinku su nuomone, kad visos pasaulio religijos yra išgalvotos su kažkokiu tikslu. Padaryti žmones geresniais, suvaldyti minią, suteikti viltį.. kažkokiem geriam tikslams.
Blogai kai religijos iškreipiamos ir tuo remiantis imama žudyti ir daryti kitus blogus dalykus. Tada dingsta religijos tikslas.
O mano ana frazė buvo sąlygota tokios minties išvados: jei sukuri istoriją ir yra kažkas, kas verčia netikėti ta istorija, tai reikia rasti būdą kaip paaiškint. Saugiklis toks. Jei kažkas pradės klausti "kodėl niekas nemate?", iškart yra atsakymas "niekas ir neturejo matyt. taip turi but"..
Jei ne Dievas, mazu maziausiai net nekvepuociau, o ka jau kalbeti apie tuos ksaudzius isbandymus...Be JO mes esam niekas
I really believe that each person has a destiny from the day he is born, and certain people have a thing that they ment to do!Michael Jackson 1958/08/29-2009/06/25...
Michael wasn't strange, he just had to deal with the strange things... /Rev. Al Sharpton/
O mano ana frazė buvo sąlygota tokios minties išvados: jei sukuri istoriją ir yra kažkas, kas verčia netikėti ta istorija, tai reikia rasti būdą kaip paaiškint. Saugiklis toks. Jei kažkas pradės klausti "kodėl niekas nemate?", iškart yra atsakymas "niekas ir neturejo matyt. taip turi but"..
Deja, netikiu. Gal ir noreciau tiketi (juk visuomet lengviau gyventi tikint, jog kazkas mus globoja), bet esu isitikinusi, kad Dievas - zmonijos kūrinys. Liudna, bet saves negaliu priverst kitaip manyti. As tikiu tik mokslu ir jo irodymais, o ne mistika.
Nėra pasaulyje geresnio psichologo, nei tavo veidą laižantis šuniukas... Ben Willjams Jei danguje nėra šunų, tai, kai numirsiu, noriu keliauti ten, kur jų yra... Will Rogers
Na, kažkaip atsieju Dievą ir religiją, tikėjimą ir bažnyčią. Man tai - skirtingos sąvokos. Tikėjimas manyje yra, bet bažnyčia ir šventikai, kaip tarpininikai tarp manęs ir Dievo, man nereikalingi. Manau, kad nesvarbu, kur atgailausi ir švarinsi save ir savo mintis - bažnyčioje ar namuose, gatvėje. Stebuklai vyksta mumyse, mūsų mintyse, širdyje.
Tikiu,bet kaip ir dauguma cia-savaip.I baznycia einu tik per laidotuves ar krikstynas.Pati baznycia,kaip vieta man patinka.Cia atsiriboji nuo isorinio pasaulio.paskesti apmastymuose.Net nezinau ar mano dievas tas pats kaip ir visu.Bet tikrai zinau,kad turiu angela sarga-esu macius ji sapne.Buvo nuostabu,nepamirstamas jausmas.Nuo to laiko tikrai tikiu kazkuo,kas auksciau,kam galiu pasiguost ir prasyt pagalbos.Tikejimas visiems suteikia jegu,nesvarbu kuo tiki.Svarbu,kad tai gyvena tavo sieloj.manau nuo to nei vienas zmogus netapo blogesniu.
Mano gyvenime Dievas yra. Tikėjimo ir dvasinio brendimo metai mano buvo dideli..šeip daug patirčių turiu šioje srity... Mano tikėjimas kinta, bręsta, keičias... Jis juda bet jis nuolat yra.
Nepasakosiu daug, nes ne žodžiai, o darbai liūdija tikėjimą Dievu
Kartą viename forume man pasakė: "dabar nerasi nei vieno žmogaus, kuris tikėtų, kad pasaulis sukurtas per 6 dienas". Tad norėčiau paklausti palaiminta ką Jūs manote šiuo klausimu. Man tiesiog yra įdomi Jūsų nuomonė, nes spėju, esate itin pamaldi. Neturiu jokių blogų minčių.
Siuo atveju diena nesuvokiama kaip diena kaip mes ja suprantame 24 val. Siuo atveju si savoka reikstu "Dievui tukstantis metu yra kaip viena diena, o viena diena kaip tukstantis metu " (Citavau Biblija). Galbut tai ir noreta pasakyti sioje vietoje.
Kalbant apie Jūsų paminėtus pavyzdžius...nematau jokių stebuklingų pasikeitimų.
Na, vieniem situacijos pasiketimas yra stebuklas, kitiems - vos ne savaiminis dalykas, turejes ivykti, cia kaip kas priima. Jei nenorima tiketi, kad ir koks stebuklas ivyktu, zmogus Dievu nepatiketu. JAV gyveno viena mergina, po avarijos jos kojas suparalyzavo ir ji negalejo vaikscioti. Kadangi ji buvo tikinti, melde Dieva ja isgydyti. Jos netikinti kaimyne viena diena jai pasake: "Jei tavo Dievas, kuriuo tu tiki, isgydys tave, tai as Juo patikesiu". Praejus kuriam laikui mergina is tiesu pakilo nuo invalido vezimelio. Kaimyne, tai pamaciusi savo akimis nepatikejo, kad tai Dievo darbas, o palaike tai savaiminiu atsitiktiniu dalyku. Taip ir liko netikinti.
Nes jei ir būtų Dievas, kaip konkreti asmenybė (Jūs tokį minėjot), labai abejočiau ar jis kiekvieno maldas klausytų..
O Biblijoj ir neparasyta, kad jis kiekvieno maldas isklauso.Reikia melstis pagal Jo valia, su tikejimu, su svaria sazine. Jeigu pradetum melstis "Dieve, kad as laimeciau milijona", vargu, ar is viso Jis klausytu taves, jis ne abra kadabra, lydekai paliepus, jis DIEVAS.
Pamaldumas atsiranda, kai žmogus susiduria su sunkumais, arba pasensta ir atranda savyje poreikį melstis. Negaliu smerkti ar kitaip peikti kitų, bet taip ir traukia už liežuvio pasakyti, kad daugelis Dievo griebiasi, kai jau nebeturi vilties, tada poteriauja ir laukia kaip kokios duoklės- stebuklo. Nemanau, kad veikia toks dėsnis: už maldą gausiu savo norų realizaciją. Malda reikalinga greičiau įgyti ramybei ir pusiausvyrai, rasti susitaikymą. Kartais sveika pasimelsti ir esant didelei sėkmei, ar šiaip kasdieniškai slenkant gyvenimui. Gal sunku to išmokti jau suaugusiam, iš vaikystės atėję ritualai turi dar vaikiško mąstymo magija apipinto jaukumo. Tradicija, kurios laikytis paprasčiausiai gera. Netikintiems galima pasakyti, kad susikaupimo minutė tikrai neduoda nieko glogo, o teigiamos mintys gali padėti energingiau dirbti kasdieniškus darbus.
Daznai zmones Dieva atranda susikloscius tam tikrom gyvenimo situacijom, dazniausiai tragiskom, gaila
Kai atsitinka kas baisaus, pradedam melstis, o dar kai isitikinus, kad malda daro stebuklus
arba praranda tikėjimą susidūrę su tom pačiom tragedijom... taip atsitiko man... po mamos ligos... jos mirtį priėmiau ramiai, o prisiminus jos kančias prieš mirtį ir dabar negaliu gyventi ramiai... to laikotarpio malda? nežinau ar gali būti baisiau, kaip melstis, kad mama greičiau mirtų? net ir ta nebuvo išklausyta...
daugiau į bažnyčią` nueinu tik į laidotuves...
arba praranda tikėjimą susidūrę su tom pačiom tragedijom... taip atsitiko man... po mamos ligos... jos mirtį priėmiau ramiai, o prisiminus jos kančias prieš mirtį ir dabar negaliu gyventi ramiai...
Supykom... Na kodėl mes tokie pikti. Aš tikrai nesupratau ir bandau galvoti, nes mintis tikrai gera ( privertė ties ja pamąstyt).
